Tai buvo ilga ilga… labai ilga diena… Liūdna, nuobodi - vis tokia pat. Už lango vis tie patys debesys, tas pats kiaurai veriantis lietaus stuksenimas į palangę… Kaip tai pavadinti? Vienatvė?

Tai ta labai ilga diena.. Kai šalia gali rasti tik prisiminimus, neišpildytas svajones, nuotraukas iš apgaulingos praeities… Nejučia užmiegi ir nejučia pabundi… Išeini ir vėl grįžti… Lyg niekur ir nebūtum išėjus… Sugrįžus apsidairai, o čia, toje pačioje vietoje, vienišas kavos puodelis, tie patys linksmi pliušinių meškučių veidai, tas pats veidrodis, kuriame matai save su skaudančia šypsena veide. Tai kasdienybė… Tai tuščia diena be pabaigos!

Tūkstančiai apgailestavimų, milijonai ašarų, milijardai klausimų ''Už ką?'', ''Kodėl ir vėl man?''. Naivu tikėtis, kad rasiu atsakymą. Turbūt jau buvau pamiršusi, kad negerai bambėti dėl niekniekių, kad negalima nuolat skųstis ir skųstis. Tikriausiai Dangus mane sustabdė, kad darsyk pasimokyčiau Gyvenimo Meno - neskubėti, pastebėti mažiausius dalykus, džiaugtis smulkmenomis, branginti artimus žmonės ir kasryt pabudus, visų pirma, padėkot, jog gavau nuostabią dovaną - dar vieną, naują dieną, kad galėčiau viską pradėt iš naujo: geriau, gražiau, šviesiau... Kągi, man nebelieka nieko kito, kaip tik mokytis ir tobulėti. Kaip pasakė močiutė: ''Dievulis niekuomet nesiunčia žmogui sunkesnės naštos, nei jis gali panešti''. Na, o mano geras ''draugas'' Nieatzche tarė: ''Kas mūsų nenužudo - mus sustiprina''.

(iš kur??)

Rūkymas žudo...Greit mirsi... Žudai kitus...Tik tokios antraštės mirgėte mirga, tačiau kartais jos visai užsimiršta... Norisi atsipalaidavimo, vakaro vėsos ir lašo tylos. Tiesiog įtrauki visą gėrį, vėsą, ir tylą... Išpūti ašaras, skausmą, liūdesį, visus rūpesčius ir vargus. Kartūs dūmai viduje išdegins svajones, kurios jau nieko nevertos. Atsipalaidavimas, ramybė, tamsa ir cigaretė rankoj...Baltas dūmas skrenda kažkur toli su visu blogiu.Cigaretė rūksta... -5 minutės gyvenimo... Tačiau nesvarbu... Svarbu emocija, tyla ir švarus vidus, kuriame gali dėlioti viską iš naujo.

Šalta, bejausmė, rimta, pasikėlus, nejautri... taip toliau ir panašiai. Kiek etikečių turėjau… Net baisu. Galėdavau ramiai valgyt vynuoges, kai šalia manęs verkdavo. Ot k.a.l.ė! Bet ar kas nors pagalvojo, jog pačiai ašaros riedėdavo, sudarydamos ištisus vandenynus..??

Mano pasaulis pasikeitė. Tiesiog pasikeitė. O aš vis dar kartais laikausi įsikibusi to, kas negrįžtamai nugrimzdo į tankų praeities liūną. Lengvais žingsniais stengiuosi nubėgti iki išblukusios svajonės ir atgaivinti subliuškusią viltį. Pasekti jai rytmečio pasaką, kad ji ir vėl galėtų rusenti švelniame vakaro ore, o vėjas jai šoktų nenutylančio saulėtekio šokį. Kad ji pakiltų virš jūros ošimu šnabždančio pasaulio, prasiskintų kelią tarp niekada nemiegančio miesto šešėlių ir vėl padainuotų man dainą. Tą pačią, lydimą vos kelių išsiderinusios gitaros akordų, nutraukiančių vienintelę nebylią stygą. Ir nutrūkstančią kartu su ja. Kad ji sujauktų liūdesio ramybę. Kad vėl prabiltų aido prisigėrusiu kimiu balsu, kurio atspalvyje surasčiau savo kelią. Tą, kuriuo kažkada tikėjau. Kurį nešiojau pilnoje saujoje byrančio smėlio, paliekančio tik viena smiltį. Kurio klausiausi. Kuriuo kvėpavau ir kurį gėriau kamuojama nenumaldomo gyvenimo troškulio......nes aš noriu atgaivinti savo svajonių pasaulį ir tą mažytę kasdienybę puošiančią miražų mozaiką. Noriu ir vėl pravažiuojančio autobuso stikle išvysti išsiilgtą šypseną, o iš greta aidinčio dialogo nuotrupų sudėlioti dainą. Klausytis jos prieš užmiegant, be garso sušnibždėti ją nepažįstamam praeiviui ir negrabiai užrašyti į languoto sąsiuvinio paraštę. Įrėminti ją ten, iš kur ji niekada jau nepabėgtų. Kur aš galėčiau ją rasti. Šiandien ir rytoj. Dabar ir visada.Kad ji neišnyktų, kaip išnyko...

''...kai negalėsi sulaikyti ašarų - švilpauk.'' Nuo tada, kai tik skausmas (fizinis ar dvasinis) būdavo nepakeliamas, Eglė visada švilpaudavo.
Kartais, kai matai beprotiškai gražų dangų, nuspalvintą besileidžiančios saulės spindulių..kai lyjant rudeniniam lietui sėdi ant akmens ir jauti kaip kiekvienas lašas skverbiasi vis giliau ir giliau...kai klausai switchfoot - you.. kai renki liepsnojančius klevo lapus...kai braidai po balas.. kai matydamas nakties žvaigždes vartai prisiminimų puslapius...kai verkiant dangui verki ir tu... Nejaugi nesusimąstai apie save? Savo dienas?
O aš verkiu... Pastarosiomis dienomis - kasdien. Nebešvilpauja mano lūpos. Joms per sunku. Atsisakė.
Nemoku būt laiminga. Tiksliau - moku, bet kiti nenori manęs tokios matyt.
Aš negaliu nekreipt dėmesio, kai mane žemina. Nesugebu. Naivu - juk turėčiau būt pripratus. Bet ne. Kiekvieną kartą labai skaudžiai reaguoju, kai mane užgaulioja. Kiekvieną kartą noris bėkt, rėkt, klykt... Skauda. Nežmoniškai.
Aš nekenčiu žmonių. Ir niekas to nemato, nes aš puiki aktorė. Taip. Nes kiekvieną kartą, kai noriu verkt - moku šypsotis. Jūs nemokat manimi naudotis. Jūs nepažįstat manęs. Ir man beprotiškai malonu. Po kiekvieno ašarų pliūpsnio, mano veide atsiranda ta šypsena. Ta, kuri padeda man būti tokiai, kokia esu - kerštingai. Geriausia taktika - tyla. Pajausit, jog galiu nežmoniškai ilgai nepratart nė žodžio. Gal bandyt pagerint rekordą? Tikiu, kad pavyktų.
Oo, taip. Kartais jūs patys nė nepajuntat kaip lengvai patenkat į mano voratinklį. Moku manipuliuoti žmonėmis. Aš nekerštauju bet kaip. Tikrai ne. Gal tai atima daugiau laiko, bet aš surandu pačią skaudžiausią vietą ir smogiu. Och, koks malonumas...
Neseniai buvau parduotuvėj: ten su 30% nuolaida nusipirkau naują - bejausmės kalės - kaukę. Pasimatavau - ji man idealiai tinka. Puiku!!

Mylėk save:

Kai tau nepatinka tavo nosis;
Kai šoki ir žaidi;
Kai tau nepatinka tavo pilvas;
Kai tau nepatinka tavo išvaizda;
Kai tau nepatinka tavo balsas;
Kai ryte neturi jėgų išlipti iš lovos;
Kai turi bendrauti su tau nepatinkančiais žmonėmis;
Kai neišsipildo svajonės;
Kai gailiesi dėl padarytų ar nepadarytų dalykų;
Kai mėgaujiesi šiltu apkabinimu;
Kai tave išduoda draugas;
Kai tau nepatinka kokio nors dalyko pamokos;
Kai viduje kyla įtampa;
Kai skauda širdį;
Kai tau nepatinka tavo charakteris;
Kai esi pavargęs ir nusiminęs;
Kai jautiesi vienišas;
Kai mėgaujiesi pyragaičiu/šokoladu;
Kai esi su brangiais žmonėmis;
Kai kiti tavimi netiki;
Kai gurkšnoji kavą su daug daug pieno;
Kai iš tavęs juokiasi;
Kai pabundi ir kai užmiegi.

Nes meilė sau - tai pirmas žingsnis į sėkmę, į mokėjimą suteikti sau laimės ir į visišką savęs su visais savo trūkumais ir privalumais pripažinimą.

(mukatanas)

Keista.. Keistas jausmas. Susitinki žmogų, kuris kažkada tau reiškė labai daug ir nebeturi jam ką pasakyt. Nebeturi apie ką šnekėt. Išsprūsta tik kelios banalios frazės ''Kaip sekas?'', ''Kaip vasara?'' Matai jį ir...nieko. Jokių ''drugelių''. Neapsakomas jausmas. Lyg ir bandai savyje surasti tai, ką kažkada jautei, bet tuščia. Toks gyvenimas. Keistas, bet ne liūdnas. Be nostalgijos, be sentimentų. Tik retkarčiais užklysta mintis: kuo tas žmogus mane patraukė? Bet atsakymų aš neieškau. Ne todėl, kad sunku. Ne. Tiesiog nematau prasmės kapstytis.
Man patiko mintis: ''Meilė trumpina laiką, o laikas - meilę''. :)