Citrininis pyragas arba Išdrįsau !

Priekaištai sau - savotiška prabanga...Kai kaltinam save, jaučiam, kad niekas kitas neturi teisės mūsų apkaltinti...Ne kunigas, o pati išpažintis duoda mums nuodėmių atleidimą.

Pyrago pagrindui:

1. 1,5 pakelio paprastų sausainių (pvz. ''Gaidelis'')
2. 2 šaukštų cukraus
3. 100g margarino

Įdarui:

1. 4 kiaušinių trynių
2. 4-5 citrinų sulčių (kitąkart dėčiau mažiau- buvo rūgštoka)
3. 2 citrinų žievelės
4. 1 ind. kondensuoto pieno

Papuošimui:

1. 4 kiaušinių baltymų
2. 4 šaukštų cukraus

Eiga: (Pagrindas)

Susmulkinkite sausainius. Gautus trupinius sumaišykite su cukrum ir margarinu. Paruoštą tešlą dėkite į kepimo skardą ir rankomis formuokite pagrindą su aukštais kraštais. Jį kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 10 minučių, kol gražiai paruduos. Tada išimkite ir atvėsinkite.

(Įdaras)

Elektriniu maišytuvu gerai išplakite kondensuotą pieną su kiaušinių tryniais. Kol mišinys plakamas, išspauskite citrinų sultis, patarkuokite žievelę ir viską sudėkite į mišinį ir toliau plakite, kol masė sutirštės. Ruošinį pilkite ant iškepto ir atvėsinto pagrindo ir kepkite orkaitėje apie 10-12 minučių. Tada atvėsinkite.

(Papuošimas)

Baltymus plakite 5-7 minutes, kol pasidarys balti ir purūs. Po truputį supilkite cukrų ir plakite, kol cukrus visiškai ištirps. Gautą masę užtepkite ant atvėsinto kepinio viršaus ir vėl kepkite orkaitėje 7-10 minučių, kol baltymo viršūnės pradės ruduoti. Pyragą atvėsinkite kambario temperatūroje, vėliau - šaldytuve. Skanaus :)

Receptas iš: ''RIMI- skaniausių idėjų kolekcija'' lankstinuko.

Atsisveikinti yra be galo sunku ir liūdna. Žmonės ateina ir išeina; kartais grįžta, kartais nebe...išlieka tik atsiminimai apie smagų krykštavimą, nemigo naktis, keturis su puse puodelio arbatos ir beprotiškus sumanymus (tuos, neįgyvendintuosius). Turbūt taip ir turi būti - kai kada tiesiog reikia išsiskirti tam, kad išsaugotum gražias akimirkas. Kad jų nenusineštų pykčio ir nesusipratimų audra. Kad liktų svajonės, kad būtų kažkas, kas atgaivintų priblėsusią ir jau ne tokią plačią šypseną laimės pristigusiame veide.Vis dėlto, sunku ir liūdna. Netgi tada, kai žmogus nėra labai artimas. Net jeigu jis tik vienas iš artimesnių svetimųjų, kažkuo sužavėjęs, sudominęs, nustebinęs ar įkvėpęs, bet pats to nesupratęs. Atsisveikinti net nepasisveikinus... Prasilenkti, galbūt nusišypsoti, tačiau nė nestabtelėti paklausti "Kaip sekasi?". Neturėti nieko asmeniško, bet vistiek prisiminti. Prisiminti bet ką, kad tik prisiminti...

(new start-ji)

Tam, kad įvertintum. Tam, kad brangintum. Tam, kad paimtum iš to visa, kas įmanoma šią akimirką. Tam, kad atiduotum visą save. Be "pasaugojimų" vėlesniam laikui. Tam, kad suprastum, kad nieko nėra amžino. Pats nesi amžinas.
Gyventi mylėti jausti justi siekti tikėti leisti būti kiekvienu savo iškvėpimu įkvėpimu ir tarpu tarp jų. Išnaudoti kiekvieną progą, jei tik jauti tiki galvoji, kad ji gali būti tavo. Nesvarbu, kad nesi tikras. Tiesiog ji gali būti vienintelė. Ar paskutinė.
Balansuoti ant peilio ašmenų. Ir sušokti patį aistringiausią tango su gyvenimu ant jų.

Patikėkit manim, aš žinau kaip viena sekundė apverčia visą gyvenimą...

(new start-ji)

Kartais diena nieko gero nežada ir reikalai eina tik blogyn:
tamsa įveikia tave ir pasaulis atrodo beviltiškas,
be prasmės ar priežasties.
Kartais lauki, lauki, lauki ir lauki...
bet nieko neįvyksta,
o visos bėdos užgriūva vienu metu.
Nuostabūs dalykai kažkodėl aplenkia tave,
o nesėkmės neišvengiamai užpuola.

Kartais tiesiog nežinai, ką turėtum daryti ar kuo būti.

Stengies pabėgti, išbandydamas ir ne pačius geriausius būdus...

Bėda ta, kad tai veikia tik tol, kol veikia. Vakare, prieš užmiegant, vis tiek lieku akis į akį su savim.
O su manim nelengva.

(nepamenu)

Gyveno kartą mergaitė, kuri turėjo didelę pintinę svajonių. Vienos buvo mažytės ir paprastutės, lyg smėlio grūdelis, o kitos – didelės it aukštasis Everestas. Vienos svajonės buvo tolimos kaip dangus, kitos – čia pat, ranka paliečiamos, apkabinamos, išpildomos. Visas mergaitės gyvenimas buvo svajonės. Turėti mėlyną gražų kastuvėlį, su kuriuo galėtų statyti gražiausias smėlio pilis gražiausioms pasaulio princesėms. Susirasti draugę, su kuria būtų galima perpus dalintis saldainį. Tilpti į džinsus, čiut čiut per siaurus. Gauti dešimtuką iš istorijos kontrolinio. Sutikti žmogų, kuriam būtų galima negailint atiduoti širdį, ištroškusią meilės ir švelnumo. Įstoti į universitetą. Išmokti kepti plikytus pyragaičius su burnoje tirpstančiu kremu. Išmokti šypsotis, net tada, kai pasaulis parodo nagus. Rašyti… ir atrasti žmones, kurie norėtų skaityti.
Mažos mergaitės svajonės pildėsi ir dovanojo jau glėbius džiaugsmo ir meilės. Tačiau ji užaugo. Dabar mergaitė troško surasti savo gyvenimo kelią… sulipinti jį iš mažų gabalėlių, po truputį.
Bet ji buvo nedrąsi, kukli, neryžtinga. Trypčiodama vietoje, ji ir toliau įvairiausiomis spalvomis tapė savo svajones. Ir laukė, kol jos ateis. Pačios suras mergaitę, vieną šiltą vakarą pasibels į duris ir nutūps ant delno.
Ir vieną dieną, tokią pačią dieną kaip ir tūkstančiai kitų dienų, mergaitė apsidairė aplink. Pamatė, kaip žmonės patys kopia į Everestą, kad pasiektų savo svajonę. Kaip jie kasdien bando, griūna ir vėl keliasi, kol pagaliau ją pačiumpa į delną. Mergaitė suprato, kad svajonės ateina pas tuos, kurie ieško. Stengiasi. Nepasiduoda.
Tą pat akimirką mergaitė suprato ir dar vieną dalyką – surasti atsakymus yra taip lengva. Palyginti su tuo, kaip sunku juos paversti darbais…

(saulėta virtuvė)

Jei jautiesi negraži (-us), pirmiausiai, nusišypsok. Ar esate matę besišypsantį veidą, kuris būtų negražus? Stenkitės šypsotis natūraliai, iš visos širdies.
Tada sutelk žvilgsnį į paprastus, bet gražius dalykus, kurių paprastai nepastebi: rausvus saulėlydžius, ilgus vakarinius pokalbius su brangiais žmonėmis, nuodėmingus pasilepinimus drėgno pyrago gabalėliu, besikeičiančius vaizdus pro nešvarų autobuso langą, knygų lapų šnaresį. Apie kuriuos gali papasakoti, parašyti žinutę ar laišką draugui. Apie kuriuos gali pamąstyti, nufotografuoti ir tada tas grožis įsismelkia kaip kažkokia šiluma, kurią gali pajusti ir kiti.
Taip pat apkabink žmones, jei reikia laikyk juos glėbyje daugiau nei minutę, neatsitraukiant ir stipriai laikant. Stebuklinga kaip jaukus apkabinimas padeda pasijausti geriau.
Pabūk su kitais, kai jie liūdi ar jiems negera: atnešk vaistų, kai jiems ką nors skauda; apsiausk apklotu, kai šalta; palepink šiltais pyragėliais ir pienu, kai jiems skauda ten giliai širdutėje. Atrodo, nieko čia tokio, bet nuoširdžios smulkmenos, būnant su kitais, labai svarbu. Padedant kitiems, gimsta grožis, nes randi tai, kas yra tikra ir nedirbtina.
Tik tai, kas tikra, yra gražu, todėl būk savimi. Kiekvienas žmogus - unikalus. Kiekvienas turime unikalius veido bruožus, unikalią figūrą, unikalų balsą, unikalias manieras. Tik išmokusi (-ęs) priimti savo unikalumą, tapsi iš tikrųjų gražūs. Aš į nieką pasaulyje nemainyčiau savo strazdanų ant nosies; apvalių skruostų; šveplavimo ir drebančių rankų susijaudinus; ašarų, kurios nevaldomai nuteka apvaliais skruostais, klausantis Queen ar žiūrint filmus bei skaitant knygas; net to, kad per vakarą be savigraužos galiu išgerti 6 milžiniškus puodelius saldžios kakavos.
Man atrodo, jog besaikis dietų laikymasis, puošimasis susijęs su vidine tuštuma - juk reikia ją kažkuo užpildyti. Kai esi graži (-us) siela ir mintimis, kai myli save, tokią (-į), kokia (koks) esi, kai didžiuojiesi savo unikalumu ir gėriesi kitų žmonių išskirtinumais, kai padedi kitiems, tampi iš tikrųjų gražiu.

(mukatanas)

Tai buvo ilga ilga… labai ilga diena… Liūdna, nuobodi - vis tokia pat. Už lango vis tie patys debesys, tas pats kiaurai veriantis lietaus stuksenimas į palangę… Kaip tai pavadinti? Vienatvė?

Tai ta labai ilga diena.. Kai šalia gali rasti tik prisiminimus, neišpildytas svajones, nuotraukas iš apgaulingos praeities… Nejučia užmiegi ir nejučia pabundi… Išeini ir vėl grįžti… Lyg niekur ir nebūtum išėjus… Sugrįžus apsidairai, o čia, toje pačioje vietoje, vienišas kavos puodelis, tie patys linksmi pliušinių meškučių veidai, tas pats veidrodis, kuriame matai save su skaudančia šypsena veide. Tai kasdienybė… Tai tuščia diena be pabaigos!

Tūkstančiai apgailestavimų, milijonai ašarų, milijardai klausimų ''Už ką?'', ''Kodėl ir vėl man?''. Naivu tikėtis, kad rasiu atsakymą. Turbūt jau buvau pamiršusi, kad negerai bambėti dėl niekniekių, kad negalima nuolat skųstis ir skųstis. Tikriausiai Dangus mane sustabdė, kad darsyk pasimokyčiau Gyvenimo Meno - neskubėti, pastebėti mažiausius dalykus, džiaugtis smulkmenomis, branginti artimus žmonės ir kasryt pabudus, visų pirma, padėkot, jog gavau nuostabią dovaną - dar vieną, naują dieną, kad galėčiau viską pradėt iš naujo: geriau, gražiau, šviesiau... Kągi, man nebelieka nieko kito, kaip tik mokytis ir tobulėti. Kaip pasakė močiutė: ''Dievulis niekuomet nesiunčia žmogui sunkesnės naštos, nei jis gali panešti''. Na, o mano geras ''draugas'' Nieatzche tarė: ''Kas mūsų nenužudo - mus sustiprina''.

(iš kur??)