Žmonės kaip gėlės,
Lėtai nuvysta.
Žmonės gyvenime,
Kartais paslysta.
Žodžiai lyg durklu
Perveria širdį.
Jie lyg užburti
Skausmo negirdi.
Jie lyg užburti
Šauksmo negirdi.
Šauksmą išgirdę,
Pameta širdį.
Žmonės kaip žemė,
Tyli, jei reikia.
Galvą jie turi,
Bet nieko neveikia.
Lėtai nurimsta
Pavargusi jūra,
Ledų sukaustyta,
Žemė sugriūva.

P.S. Nežinau nei kas parašė, nei kada, nei kur aš tai atradau, bet man jis patinka:)

Aš nuo savęs pabėgau,
Pabėgau nuo kitų.
Aš negalvot pamėgau
Ir nežinot, kur tu.
Bet kaip atgal parbėgau,
Lig šiol nesuprantu.
Gal mes – tramvajaus bėgiai,
Vis sukamės ratu…

[1963]

Romansas

Tu esi per daug puiki.
Nedrįstu tavęs pamilti.
Tu esi per daug puiki.
Kam širdy sužadint viltį?
Tu esi per daug jauna.
Plyštų man širdis iš laimės.
Tu esi per daug jauna.
Nesuprasi mano baimės.
Tu esi per daug šviesi.
Lyg nuo saulės tuoj apakčiau.
Tu esi per daug šviesi
Ir per daug kaitri.
Sudegčiau.
Visko tavyje per daug…
Kad netektų man apakti,
Kad netektų man sudegti,
-Tu manęs daugiau nelauk…
Saulė – dieną, mėnuo – naktį…

Aš nevertas
Švelnių
Tavo žodžių,
Nei to ežero,
Pilno žvaigždžių.
Aš –Toks vienas.
Velnioniškai
Vienas,
Pasiilgęs zvilgsnio
Tavo ruduju akiu.
Aš nevertas,
Aš daug ko
Nevertas.
Amžinai
Amžinai
Neramus.
Ir ne vieną Tave
Aš prisimenu kartais,
Kai brendu naktimi
Į svajonių namus.

Rusiško eilėraščio vertimas.

Nėriniuoti audiniai tokie trapūs,
Virpančios dulkės tokios baltos.
Nereikia nei žodžių, nei šypsenos
Pasilik toks koks buvai...
Pasilik nežinomas, susimąstęs
Išbalęs kaip rudens rytas,
Prie pasvirusio gluosnio
Nusėto šešėlių fone.
Minutė-ir vėjas pakitęs
Išsklaidys vėl lapus,
Minutė-ir širdis prabus
Pamatys, kad tai ne tu..
Pabūk be žodžių, be šypsenos,
Pabūk kol kas tik akimirkai.
Nėriniuoti šešėliai tokie trapūs
Ir balta dulkė tokia švelni..

... O šiandien,

Kai širdyje ir šalta, ir tamsu,

Ir naktį nuo dienos atskirti nebemoku,

Aš į dangaus ugninę saulę

Tiesiu maldaudamas rankas:

-O tu, kurios aš šilumą ir šviesą

Matau kiekviename buities krisle,

Apšvieski ir mane,

Sušildyk ir mane,

Kad vėl, kaip antai, degčiau ir liepsnočiau...

...O ji atsakė man:

-Jei tu savy

Savosios saulės neturi,

Aš veltui šildyčiau ir šviesčiau...