Ar kada nors pastebėjote, kad laimė gali būti apgaulinga? Pavyzdžiui, visą vasarą, sunkiai dirbant, praleidžiate svajodami apie atostogas prie jūros ir pagaliau, gulėdami po saule smėlėtose kopose, suprantate, kad viskas ne taip, kaip jūs troškote. Kad ir kaip norėtumėte, negalite sumaišyti keleto sudedamųjų dalių (atostogos+jūra+bangos+smėlis) ir taip sukurti laimės. Paprasčiau tariant, daugelis laimę įsivaizduoja kaip daug sudėtingesnį reiškinį, nei iš tiesų ji yra. Laimės nereikia planuoti, nes ji nesislepia niekur kitur kaip čia ir dabar: skaitant šiuos žodžius, klausantis žiogų, skaniai vakarieniaujant, įvertinant grožį, mylint save, žaidžiant, garsiai dainuojant, juokiantis… Laimė - išvysti grožį kiekvienoje dienoje, viską (net dantis valytis) daryti su užsidegimu, švęsti gyvenimą juokiantis, leisti muzikai pakeisti tave, o kai lyja, danguje ieškoti vaivorykštės.
O kai sunku, ieškoti savyje stiprybės… O kai liūdna, verkti išlaisvinančiom ašaroms..Ir surasti grožį net tose tamsiose akimirkose.

/mukatanas/

Šiandien žiūrinėjau nuotraukas ir visai visai netyčia pamačiau muzikos mokyklos baigimo nuotraukas. Tuomet dar išsitraukiau fortepijoninių kūrinių diską, kurį mokytoja padovanojo baigimo proga ir klausiau klausiau...
Uch...kiek prisiminimų! Atrodo, dar visai neseniai pirmoje klasėje su kamuoliuku rankoje mokiausi tinkamos rankos padėties, o jau praėjo metai kaip gavau baigimo diplomą... Pamenu ir tą himną, kurį dainavom, kai vos galėjau sulaikyt ašaras... Džiaugiuosi, kad visa tai patyriau, nors, žinoma, gal ketvirtoj klasėj neišvengiau noro viską baigti... Ach, ta paauglystė:D Kai pagalvoju, gerai, kad niekas mano užgaidų neklausė ir neleido metsi. Dabar esu dėkinga. Juk gera mokėti tai, ką ne kiekvienas moka...


HIMNAS


1. Pavasaris ir pro mokyklos langus
Melodijos lyg paukščiai skris ir skris
O muzika, brangioji mano mūza,
Dėkoju, kad atvėrei man šias duris.


2. Eilutėmis sutūpę juodos natos,
Fortepijono blizgantis viršus.
Tau ačiū, mokykla, kitaip, kad matom,
Už stebuklingus muzikos garsus.


Pried: Senas smuikas atsiduso
Vėjas vėl stygas užgaus
Ką davei mums viskas mūsų
Daug išsinešam brangaus.


3. Gražiausias metų laikas iškeliauti
Obels žiedais paženklintu taku
Bet nors trumpam čionai nekart sugrįšim,
Kai bus gyvent be muzikos sunku.


Priedainis


4. Pavasaris ir pro mokyklos langą
Lydėdami mus mokytojai - pamojuos
Ir muzika brangioji mano mūza,
Lyg paukštė virš galvos sparnais plasnos.


Priedainis

Fuck fuck fuck!!! Nekenčiu svajonių, nekenčiu svajoti... Vos tik išdrįstu bent menkiausią svajonėlę susikurti, tuoj pat ji sužlugdoma. Čia faktas. Man nelemta būt laimingai. Ne ilgiau nei porą dienų. Ir visas laimės burbulas sprogsta. Kaip po tokių ''išpuolių'' gali atsitiest?? Kiekvieną kartą vis iš naujo verkiu, draskaus, šaukiu, klykiu... Sutinku - aš bukaprotė. Niekaip neįkišu į savo kvailą makaulę, kad nieko gero tos svajonės neduoda. Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampaisi jas su savimi visą gyvenimą.

Tas skausmas, kurį jaučiu pastarosiomis dienomis, kai su sulaužytom kojom guliu savo lovoje, susisupus po apklotu, ir tas nepajėgimas gyventi slegia mano sielą it didžiulis akmuo. Judėjimo laisvė šiomis dienomis - ypatingas stebuklas, išskirtinė privilegija, kuria aš negaliu pasinaudoti - nei teigiamos mintys, nei kitų rūpestis nepadeda išsivaduoti iš to spaudimo. Visgi, tas skausmas, kurį jaučiu, padeda man suprasti, kaip svarbu ir gera jaustis sveikai. Kaip gera matyti, girdėti, ragauti, uosti, bėgioti, apkabinti ir žaisti. Kaip gera, kad esu gyva - kiekvienas oro įkvėpimas vertas daugiau nei 1 mln. Kiekvienas judesys - stebuklingas.

[Iš tų dienų dienoraščio]

Geriausiais vasaros vakarais..

1. Einu pasivaikščioti su mylimu žmogumi ir būtinai kaskart kertam šokoladinius ledus;

2. Žiūriu už širdies griebiančius ir sielą pamaitinančius filmus, įsitaisiusi ant sofos, vilkėdma pižamą, kai visi kiti jau miega;

3. Skaitau knygą balkone, lėtai gurkšnodama pačią skaniausią čiobrelių arbatą ir viską užmirštu;

4. Rašau laiškus Tau (gaila, kad kol kas tik taip ir galim bendraut. Pasiilgau:* Laukiu sugrįžtant), klausydama paukščių čiulbėjimo arba lietaus šniokštimo;

5. Grojant mėgstamai dainai šoku ir dūkstu iki išprotėjimo;

6. Mokausi pianinu skambinti naujus kūrinius. Gera jausti, kad gali;

7. Prie puodelio arbatos su draugėm “sutvarkom vidinio pasaulio reikalus”;

8. Joju...(mm) Joju pievom, miškais. Su žirgu maudaus tvenkiniuose... Taip. Aš myliu. Ir gali sakyt, kad man stogas nuvažiavo, kad aš išprotėjus...

Kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimą ir greitai išeina. Kiti būna ilgiau ir palieka pėdsakus mūsų širdyse. Ir mes pasikeičiame... Suprantu, kad privalu pažinti įvairius žmones, bet kas jiems suteikia teisę skaudinti kitą??

Kaukės mūsų gyvenime.

''Kaukė suteikia žmogui minčių ir elgesio laisvę'',-sako filosofas Irvin D. Yalom. Sutinku su juo. Apsidairau. Kiek daug aplink ''kaukėtų'' žmonių. Jie nešioja kaukes kasdien. Jiems nereikia karnavalo ar Užgavėnių. Iš dalies galiu juos pateisinti. Pripažįstu - įvairiose situacijose ir aš apsisaugau užsidėdama kaukę.
Apsišarvuodami kaukėmis, žmonės bando paslėpti savybes, kurios jiems nepatinka. Sutinku, kad taip elgtis galima svetimų žmonių būryje, kur norima padaryti kuo geresnį įspūdį, tačiau kaip įmanoma šitaip elgtis kasdien? Juk tiek sau, tiek aplinkiniams sudarome sunkumų. Kaip įmanoma nuoširdžiai bendraut su žmogum, dėvinčiu kaukę? Nesuprantu. Kaip įmanoma didžiąją dalį gyvenimo maskuoti savybes, kurios tau nepatinka? Galbūt kitam žmogui tu būtent dėl tų paslėptų savybių ir patinki. Užjaučiu žmones, nesuprantančius to. Įsivaizduoju kaip jiems turėtų būti sunku. Na, nebent tai labai stiprūs žmonės, nes aš taip nesugebėčiau.
Gerbiu žmones, sugebančius priimti visą save tokį, koks yra ir nemėginančius kažko keisti ar slėpti. Juk tikėjimas savo ypatingumu - viltis, kad esi nepažeidžiamas...

Šokoladas. Šo-ko-laaa-dassss… Saldi nuodėmė, tokia viliojanti.
Sakykit, ar daug pažįstate žmonių, kurie tikrai nemėgsta šokolado? Gerai, o kiek žinote žmonių, kurie tikrai labai mėgsta šokoladą? Drąsiai spėju, kad skaičiai iškalbingi, tiesa?
Mano gyvenime dažniausiai būna maždaug taip. Didžiulė laimė, verčianti šokinėti ligi dangaus ir net kvapą užimanti? Šokoladas nuoširdžiam atšventimui. Netikėtai užklupęs stresas? Šokoladas paguodai. Kalnas mokslų ir laukiančių nesulaukiančių darbų? Šokoladas darbingumo skatinimui. Nuobodulys? Šokoladas tiesiog šiaip, pakramtymui. Liūdesys ar nesiliaujančios mažesnės ar didesnės problemos? Daug daug šokolado užsimiršimui…
Aš mėgstu šokoladą. Aš myliu šokoladą!

Kažkas pasibaigia. Ir lieka tik tolimi į tylą grimztantys aidai, užpustyti pėdsakai, tolumoje mirgantys praėjusių akimirkų miražai. Lėtai mojuoji išvykstančiai vakarykštei dienai, o po to apsisuki, apsikabini prisiminimus ir tvirtai žengi į rytojų. Taip, aš niekada per daug neliūdžiu dėl prabėgusių dienų, pasibaigusių nuotykių ar nespėjusių išsipildyti svajonių. Tik retkartčiais lūpų kamputyje įsitaisanti šypsena nostalgiškai kažką primena. Taip neįkyriai, kaip rytinis saulės spindulys, prasiskverbiantis pro užsimiegojusias užuolaidas ir kutenantis blakstienų galiukus. Kaip nerūpestingas kepamo pyrago aromato dvelksmas, lengvabūdiškai susirangantis ant peties.

Kartais jaučiuosi tokia pavargusi, pavargusi nuo visko, kad net kvėpuoti darosi sunku. Nusvyra rankos, lyg prikabintos prie milžiniško inkaro. Sustingsta kojos, lyg įcementuotos į žemę. Užsimerkia akys, lyg svaigios saulės apakintos. Susičiaupia lūpos, lyg užsiūtos, kad niekada daugiau neatsidustų. Susilieja mintys lyg paveikslas, aplietas vandeniu ir praradęs savo kontūrus. Susmengu prie stalo, pasiremiu galvą rankomis ir žvelgiu pro langą. Tačiau ten nieko nėra. Nieko, kas įkvėptų man gyvybės, atgaivintų, papurtytų ir išvaduotų iš apatijos karalystės. Bejausmiai nuogi medžiai, šalti automobiliai, po savęs paliekantys tik duslų nuvažiuojančių ratų aidą, geltonas autobusas lyg vienišas klajūnas vis sustojantis ir priimantis kelis pakeleivius. Vieniši pėdsakai , turintys pradžią, bet be pabaigos. Pradedantys kelią, bet nenuvedantys link tikslo.Sėdžiu. Jaučiu aplink mane verdantį gyvenimą, tačiau šiuo metu aš jo negyvenu... Dar ilgai negyvensiu...

Ne veltui žmonės sako, kad aš - prieštaringa asmenybė;D Taigi, šiandien mane nugalėjo sentimentai ir nuspredžiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau:) Uch, o naujienų tiek daaauuug...

1. Eglė susilaužė koją;D Kovo 23d. Spėju šią dieną visą gyvenimą atsiminsiu. Na, bet į smulkmenas nesigilinsiu, kam reikia tas jau ir taip žino.
2. Būdama gipse, sugebėjau susilaužyt antrą koją. Balandžio 12d. Tai va. Tada buvo pats žiauriausias laikas mano gyvenime. Jei ne mano angeliukai nežinau kaip viskas būtų pasibaigę. Jaučiu sudepresavus būčiau. Siaubingai dėkui visiems, kurie mane lankė!!! Taigi, mėnesį laiko negalėjau net pasijudint. Na, po poros savaičių jau galėjau porą metrų nuvažiuot su invalido vežimėliu.
3. Supratau begalę esminių dalykų. Juk turėjau marias laiko...
4. Patikrinau draugus (''Tikrą draugą nelaimėje pažinsi''). Pasirodo, jų turiu išties nemažai.
5. Birželio 19d. Eglė gaus JTA baigimo diplomąąąą!! Kitais metais vėl lankysiu. Man tai labai svarbu...
6. Birželio 11d. su šaunia kompanija šėlsiu pagal David Guettos ritmus!!! Laukiam nesulaukiam, ane??
7. Hmm... Kas dar naujo? A, visą šį laikotarpį mokytojai ėjo pas mane;D Keista, bet naudinga patirtis. Semestras labai labai pagerėjo. Žinoma, kur aiškina 25 mokiniam, o kur man vienai. Plius, norėjau ar ne, privalėjau visus visus nd daryti ir kontram ruoštis idealiai. Juk šperos (lietuviškai - paruoštuko;D) nepasidarysi...
8. Man patiko neit į mokyklą... Kai pagalvoju, kad į mokyklą eisiu tik rugsėjo 1d... Uch, nerealu!!! Ir iškart į 12 klasę (mm)

Ak! Norečiau išsivaduot iš to košmariško sapno! Kuo greičiau ištrūkt iš visa naikinančios mėsmalės ir įsisupus į antklodę išgulėt kol pabusiu. Jaučiu, kaip įtraukia ji mane pamažu: pradėdama nuo kojų pirštų, pirmiausia traiškydama juos, jų plonus kaulelius...Mala užgriebdama vis daugiau: pėdas, kojų blauzdas, dubens kaulus, pilvą, vėliau - plaštakas, rankas, pečius... (Dieve! Bent galvą išsaugot, bent širdį palikit man!) Rodos ir galvą traiško, ir mano mintis naikina... Kapanojuosi, kaukiu iš skausmo ir nevilties, dustu, dustu!
Bet ji žiauri ir negailestinga, didelį ir galinga ta ŽMOGAUS naikinimo mašina... Ne! Bent širdį palikit, bent ją! Skausmų iškankintą, nerimo ir baimės išsekintą, bet...palikit! Tik taip sugebėsiu kuo greičiau išsivaduot iš to košmaro.
-Gelbėkit!!!-rodos, šaukiu visa gerkle, bet balsas stringa...
Ir pagaliau - nubundu iš visa naikinančio sapno. Vis dar virpu iš išgascio ir baimės... O kaip atstatyt savo sutraiškytą kūną, kraujuojančias žaizdas, mintis ir sutryptus jausmus? O kaip kožmarų iškankintą širdį priversti vėl jausti, vėl pasitikėt žmonėm, vėl mylėt??

100-asis ĮRAŠAS!!!

Kaip greit bėga laikas...:) Atrodo vos vakar pradėjau rašyt el.dienoraštį, o jau 100 įrašų. 100 įsimintinų dalykų, kurie vienaip ar kitaip pakeitė mano gyvenimą. Uch, perskaičius visus įrašus, net nejauku pasidaro. Nejaugi tiek visko atsitiko??
Na, o dabar grįžkim prie gyvenimo:D Praeitas penktadienis buvo beprotiškas;D Visų pirma, po pamokų lekiau namo pasiimt bapkių, tada į kirpyklą. Grįžau namo, susikroviau šmutkes ir pas savo angeliuką;) :* (hug) Ot linksmai pasibuvom!!! Nuo 14h iki 19h:D Suvalgėm ledų, vynuogių, mišrainytės:D Būrėmės, šokom, šėlom, plepėjom...:) Laikas nepastebimai greitai pralėkė:D Atrodė, kad ne 5val, o 5min:D Su visais kitais vos valandą ištempiu:D Tiesa, dar sumąstėm planą chuliganą, bet tai TIK TARP MŪSŲ;DDD
Tuomet iškart į šokius;D Įkalėm su Astuliu ir Gretuliu šampės (aš-tik vieną stiklinę dėl kompanijos), ir taip išsidūkom, kad vai vai vai;D Vos jutau kojas, kai namo parėjau;D Užmigau gal 1val, o 7:30min jau reikėjo keltis į Romerį. Ten viskas taip nerealiai, kad aš dėl savo būsimos profesijos jau beveik 100% garantuota;D Belekaiiip idomu! Tiesa, susipažinau su tokia miela mergiote - lenke - Silvija. Va va vy vava:D
Sekmadienis išvis liux, bet jau išsiplečiau per daug;D Reik ką nors ir sau pasilaikyt;D
Apibendrinant, gyvenimas - gražus, aš - laiminga:)

Už lango vėsi naktis, tylu, ramu, Kas gi galėtų man padėti, kai aš liūdžiu? Šaukiu pagalbos- atsako nėra.. Matyt esu aš visiškai viena.. Tamsi naktis glosto mano plaukus, O aš vaikštau viena kaip paplaukus.. Širdis daužos tyliai tyliai, ieško, kas palaikytų jai draugiją. Nieks negali, nieks negirdi, noris šiąnakt jai numirti.. Nieks suprast manęs nenori, stai kodėl elgiuos aš oriai. Iškeliu galva, kad ir kaip sunku, ir pirmyn einu, tolyn žvelgiu. Neatsigręžiu atgal, man nereikia to, bet gal.. Juk viduj man taip baisu, taip liūdna ir nyku, nieks nemato, kaip verkiu, kaip pagalbos aš šaukiu.. Matyt kadaise likau nesuprasta, todėl dabar esu viena. Gal taip lemta, nežinau.. Visgi nieko aš nesupratau.. Noriu aš nebūt viena, džiaugtis kiekviena diena.. Bet tai tik svajonė dar viena.. O gaila..

Jaučiuos pasimetus. Viskas dabar taip neaišku... Penktadienį buvau litexpo studijų parodoje. Susidomėjau studijomis užsienyje. Kai pasakiau mamai, ji sakė, kad prieš 20 metų, burėja jai išbūrė, kad vyresnioji dukra studijuos užsienyje, o jaunesnė jauna ištekės... O kai pasakiau Astai, ji sakė, kad taip pat žada studijuot Anglijoj. Taigi. Visi mano planai griūna. Nežinau kaip elgtis. Bijau padaryt klaidą. Šeštadienį buvau Romeryje. Vyko kriminalistikos paskaita. Esat kada nors matę ''CSI Niujorkas'' arba ''CSI Majamis''? Tai va. Čia viskas taip pat. Čia nėra teorijos. Vien praktika. O man patinka, kad nebus kalimo. Jau seniau man tai patiko, bet dabar - BELEKAS! Taigi. Dilema rimta. Ar likt Lietuvoj ir mokytis Romeryje, ar važiuot į Angliją ir mokytis Northamo universitete. Ten žymiai daugiau pliusų, bet... Pirmą kartą gyvenime esu taip pasimetus,o aš mėgstu konkretumą, tad ši situacija varo mane į neviltį....

Kadangi šiandien aš visiška pesimistė, tad pasakysiu taip: bernams reik kekšių. Pasileidusių mergų. Lai tokias ir turi. O aš būsiu viena. Net svarsčiau apie vienuolyną. Aš rimtai. Nesijuokit! Bet nusprendžiau, kad ten būdama negalėsiu įgyvendint savo svajonės - tapt kriminaliste. Šeštadienį traukinyje, autobusuose, turėjau daug laiko pabūt su savim ir viska apmąstyt. Klausiau depresiškos muzikos....

Paliksiu viską likimui. Kas lemta atsitiks savaime. Būsiu šalta su visais tais, kurie kada nors mane skaudino. Jie visi prarado mano pasitikejimą. Todėl neprivalau apsimest gera ar linksma. Užsidėsiu bejausmės kaukę. Niekam neleisiu kapstytis po mano jausmus. !

Keistas tas gyvenimas. Iš vidaus mane drasko daug priešingų jausmų. Nebeįžiūriu gėrio. Nebematau žmonėse to, ką mačiau... Kvaila optimistinė šypsenėlė dingo iš mano veido. Juk beveik visų žmonių likimas yra toks, kad gyvenime jiems tenka plušėti, kamuotis, stengtis ir vargti. Kita vertus, kas būtų, jei vos kilę norai išsipildytų, iš ko tada turėtų susidėti gyvenimas, kaip tada reikėtų leisti laiką? Jei gyventume pasakų karalystėj, kur viskas savaime randasi ir kepti balandžiai skraido, kur kiekvienas kaipmat sutinka savo meilę ir lengvai jč užvaldo. Tada žmonės imtų mirti iš nuobodulio arba užsinertų kilpą sau ant kaklo, arba pradėtų vienas su kitu kovoti, vienas kitą smaugti ir žudyti ir taip prisidarytų kur kas daugiau bėdų, nei dabar likimas yra jiems numatęs. Va, matot? Rašau ir prieštarauju pati sau. Taip ir gyvenu, kaip koks Hamletas, vidinių prieštaravimų pasaulyje.

Penktadienis buvo šiek tiek malonesnis. Vis dar esu BE GALOOO dėkinga Kalėdų Seneliui už knygą ''Beatos virtuvė''. (mm) Tai buvo mano svajonė. Taigi, po visų penktadieninių linksmybių(apie 22h) kažkaip ėmiau ir užsimaniau kažko saldauuus... Kartais tam, kad nuotaika praskaidrėtų, užtenka vieno mažyčio saldaus pyragėlio, bet... po 18h aš nevalgau, o ir šiaip prisilaikau nuo saldumynų ir visokių junk food. Visgi atsiverčiau receptų knygą ir radau tokį nuostabų dalykiuką. Pavlova. (Ne plovas:D) Hmm, kaip čia jums jį apibūdinus... Parašysiu taip, kaip rašo knygoj ''Pavlova - geriausias, lengviausias ir vasariškiausias desertas!'' Na, dabar ne vasara, bet kai už lango toks šaltis, tikrai norisi kažko tokio:) Tai va. Pagaminau jį, o kol jis kepė idealiai sutvarkiau visą virtuvč (kartais man užeina:D) Buvo siurprizas mamai. O dėl to desertuko, tai jo negalima valgyt vos iškepto. Reikia, kad jis ''išdžiūtų'' ar kažkas tokio, taigi net ir labai norėdama nebūčiau galėjus padaryt nuodėmės:)
Šeštadienį kėliaus pusę 7h ir traukinuku čiuku čiuku su Eva važiavau į Vilnių. Žiauriai šalta buvo. Na, bet Romeryje atitirpau ir atgal važiuot jau visai nieko buvo. Blemba, man ten patinka!! Paskaitos tema ''Kriminologija''. ŽIAURIAI ĮDOMU!!! Susipažinau su tokia mergina (Eglė):)
Tai va. Ryt nusimato pirtis. Man patinka, kad žiemą tėtis kiekvieną sekmadienį kūrena pirtį...

Ar daug reikia, kad suprastum jog turi draugų? Ne. Užtenka šilto apkabinimo, kelių palaikymo žodžių, nuoširdžios šypsenos. Turiu dėkoti Dievuliui, kad visą tai turiu. Vis dar abejoju ar aš to verta...
Savaitgalis buvo smagus. Labai:)
Penktadienis:
Su Drugeliu prisipirkom beleeekiek vaisių (tikrai labai daug: 8 dideles kriaušes, didžiulį geltoną greipfrutą, kekę bananų, pusę kg mandarinų ir pusę kg vynuogių ),nes Eglė laikos dietos:D Ir žiūrėjom filmą. Vėliau būrėmės Taro kortom ir va grynai, vien teisybę pasakė. Net šiurpas per nugara perėjo... Tikiu aš tokiais dalykais ir man dzin, ką kiti sako;p
Šeštadienis:
Planavau visą šeštadienį mokytis, bet... Atsikėliau apie 10h (norėjau išsimiegot), tuomet apie 4h tvarkiaus namus. Gerai, kad penktadienį buvau apsitvarkius, tai mažiau reikėjo. Vėliau varėm į Akropolį. Smagiai ten apsipirkom:D Grįžus valgiau laaabai skanią mišrainę: Poras, skardinė baltų pupelių, skardinė raudonų pupelių, ananasas, pekino kopūstas ir vienas šaukštas majonezo. (mm) Nerealus skonis:)
Sekmadienis ganėtinai nuobodus. Puse dienos mokiaus, vakare tėtis pirtį iškūreno, tai taip maloniai pailsėjau:)
Va ir viskas;))

2009 ATRADIMAI

1.PATYS PAČIAUSI AKTORIAI:



















Johny Depp, Orlando Bloom, Ben Affleck, Shane West

2. PATYS PAČIAUSI FILMAI:

• ''Karibų piratai: Juodojo perlo užkeikimas''

• ''Karibų piratai: Numirėlio skrynia''

• ''Karibų piratai: Pasaulio pakrašty''
  

• ''Likimo ironija, arba po pirties''

• ''Mano sesers globejas''

• ''Berniukas dryzuota pizama''
  
  

3. METŲ ATRADIMAS: PAULINA;)

4. KNYGŲ AUTORIAI:

I.D.Yalom

Jurga Ivanauskaitė

Paulo Coelho

5. KŪRINIAI:

Adomas Mickevičius ''Vėlinės''

Paulo Coelho ''Alchemikas''

Antoine de Saint-Exupery ''Mažasis Princas''

John Livingston ''Žuvėdra''

Grįžtant prie žemiškų dalykų, šis savaitgalis - NUOSTABUS!!!
Visų pirma, PENKTADIENIS - su keliais pažįstamais rūkėm vyšninį kaljaną (žinau, kad negerai kiekvieną savaitgalį, bet... (shy)) ir žaidėm ''Alias''. Linksma buvo;)
ŠEŠTADIENIS: Sunkiai atsikėliau:D 8h ryto su Paulina perone jau laukėm greitojo traukinio. Vilnių pasiekėm jau už 35min. Ir, svarbiausia, jausmas buvo nerealus! :) Nuvykom į Romerį, aprodžiau savo svajonę...:) Vėliau nuvykom į Akropolį, kur praleidom daauug laiko!:D Nulėkėm į kavinę, kur laaabai skaniai pavalgėm. Ir man visiškai nusispjaut, ką kiti pasakys! Lai šneka, kad ir taip stora, o dar valgo... Žinot, atsakysiu: kiekvieną dieną mažiausiai po 1h(o dažniausiai 1,5h) sportuoju ne tam, kad valgyčiau salotų lapus! Taigi, vėliau siaubėm parduotuves ir pirkom kalėdines dovanas. Pripirkau belekiek:D Na, žinoma, tik tiems, kurie jų kategoriškai neatsisakė... Paskui lakstėm po drabužių parduotuves ir matavomes belekiek:D Žinoma, ir pirkom;p Galiausiai perlėkėm kvepalų parduotuves, nuo ko vėliau man žiauriai skaudėjo galvą:D Pasiekusios stotį, gėrėm laaabai skanios kavos:) Namo parsiradau apie 8h:D Išgėriau arbatos ir smigau! :D
Labai patiko! Ačiu, mažut!
SEKMADIENIS: Slidinėjom ant ledo, o kai buvau sušalus taip, kad nebejaučiau nei rankyčių, nei kojyčių, lėkėm tiesiai į pirtį. Va čia tai jausmas! Nerealus! Kaip visas suledėjęs atšildinėji (mm) O dar karštas šokoladas... Žodžiu, UNREAL!!! ;)
P.S. Sugalvojau puikius dalykėlius, kuriuos pridėsiu prie pagrindinės dovanos. Juos padarysiu savom rankom...