Balys Sruoga ''Dievų miškas''

''...kas iš tos sriubos? Tarp neluptų bulvių draikosi kažkokie rudi siūlai, vilnoniai tokie, sukirmiję. Virtuvė, virusi šią sriubą buvusiam mėšlo kibire, tikina, kad tai visiškai ne siūlai, - kad tai kadaise arklio raumenų būta...''

''...numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke. Sandėliukas - mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Mirė - tai mirė, - kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim? Išlupa lavonam auksinius dantis su surudijusiom replėm. Vėliau suverčia vieną ant kito į vežimą ir jau lekia pro krematoriumo kaminą tie laimingieji...''.

Skaičiau ir negalėjau patikėt, kad tokie dalykai galėjo vykt vos prieš 50 - 60 metų. 20 amžiaus viduryje!! Neįtikima. Neįsivaizduoju ką turėjo jausti žmonės, žudydami kitus vien dėl to, kad jie buvo ''žemesnės rasės''. Kokį pateisinimą galima sugalvoti tiems, kurie kitus lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Man keista, kai pačius tragiškiausius įvykius B. Sruoga pasakoja su aiškia ironija, kartais piktu sarkazmu ar tiesiog su šypsena.

Ši knyga tikrai sukrečianti. Ji kuo puikiausiai partempia žmogų į realybę. Turbūt ilgai negalėsiu pamiršti tų eilučių, kurias skaitant lyg koks akmuo užsiritindavo ant širdies... Tai didžiausia žmonijos tragedija.

"Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Jauti? Norą bausti save... Norą pasiteisinti, kad esi gyvas... Norą pakeisti žinojimą, kad širdies gilumoje esi bailys ir egoistas... Nenorą žinoti... Nenorą atminti... Tai visą gyvenimą slypi tavyje. Išdavystė. Kaltė. Gėda."

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Mano mintis. Man nebereikia ''draugų'', kurie tik naudojosi mano naivumu, patiklumu. Ačiū ir Ate.

[Ačiū Vaidulei. Jos dėka perskaičiau šią knygą;)]

''Kai jis žiūri į jos juodas akis, į jos lūpas, negalinčias apsispręsti - šypsotis ar tylėti, jis supranta svarbiausią ir išmintingiausią kalbos, kuria šneka pasaulis ir kurią sugeba savo širdyse girdėti visi žmonės, dalį. Tai - Meilė: senesnė už pačius žmones, už dykumą, ir vis dėlto kaskart taip pat galingai prasiveržianti ten, kur susikerta du žvilgsniai, kaip ką tik susikirto šie du prie šulinio. Lūpos pagaliau apsisprendžia nusišypsoti. Ir tai ženklas! Ženklas, kurio jis, pats to nesuprasdamas, jau taip seniai laukė, kurio ieškojo knygose ir avyse, krištole ir dykumos tyloje.'', - ''Alchemikas''.