Sunkiai yra suvokiama meilės galia, gebanti surišti du plonyčius siūlus, pasimetusius gyvenimo sumaištyje, skirtinguose pasaulio kraštuose, gebanti veikti be galo išmintingai ir kantriai, gebanti stulbinamai suverti atsitiktinumų vėrinėlį. Nors pavojinga pernelyg stipriai ir be išlygų prisirišti prie kito žmogaus. Tai nėra, kaip daug kas mano, tvirtos meilės įrodymas. Egoistiška meilė pasmerkta žlugti. Mano nuomone, meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis; santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi. Meilės reikia ieškoti savyje, ją brandinti ir tuomet tavo širdies magnetas pritrauks tokį, apie kurį mąstai, tokį, kokio nori, kokio esi vertas. Kokio ieškai - tokį randi. Tik kad ne visąlaik pavyksta suprasti, kad tai Tas, kurio nori. Labai dažnai klystam. Nors, manau,Dievas kartais specialiai atsiunčia mums ne tuos žmones, tam, kad kai atrasim Tą tikrąjį, labiau jį vertintume:) Juk negalime priversti mylėti tą, kurio šiuo metu trokšta mūsų širdis. Meilė yra tame, kuris myli, o ne tame, kurį myli. Žmonės pasakoja, kad vėlų rudenį gerai mylėti. Tuomet visi ištroškę artimo šilumos. Gal tikrai taip. Gali visą sielą, visą širdį atiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose...Žinai, kažkada pasakojau tau apie knygą ''Meilė''. Pameni? Noriu tau pacituot vieną pastraipą. Tada, kai skaičiau, atrodė, kad kiekvienas žodis apie mane. Dabar, kai turiu, ką mylėti, aš tik šypsausi juos skaitydama. Prisimenu savo naivumą...''Vienok buvo baisu gauti neigiamą atsakymą. Geriau gyventi bent ir viena viltimi nei žinoti, kad jau viskas pražuvo, kad paskutinis spindulys užgeso. Sunki yra ir nežinia. Jos našta veržia pečius. Ir vis didėja. Ima noras ją nutraukti, lengviau atsikvėpti. Ak, būtų gerai tamsią tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajam širdį, parodyti jos žaizdas ir paprašyti, kad jis papūstų į jas savo lūpomis. Tai, mano širdžiai būtų tarsi pats geriausias balzamas''.

P.S. Tikiuosi nesupyksi, kad paviešinau ištrauką iš laiško:)) Visviena esmės niekas nepagaus:**

Kiek vėliau...

Kiek vėliau tu pajusi vos pastebimą skirtumą tarp rankos laikymo ir sielos supančiojimo...
Sužinosi, kad meilė nereiškia paramos, o draugija - saugumo.
Tu pradėsi suvokti, kad bučiniai nėra sužadėtuvių sutartys, o dovanos nėra pažadai.
Tu pradėsi susitaikyti su pralaimėjimais iškėlęs galvą ir žiūrėdamas tiesiai, nerodydamas nepasitenkinimo kaip suaugęs, o ne kaip sielvartaujantis vaikas.
Tu išmoksi planuoti gyvenimą remdamasis šia diena, nes rytojus neužtikrina, kad planai bus įgyvendinti.
Kiek vėliau sužinosi, kad degina net saulės šviesa, jei per ilgai būni joje...
Taigi, užuot laukęs, kol kas nors atneš tau gėlių, puoselėk savo sodą ir puošk savo sielą.
Ir tada sužinosi, kad gali iš tiesų viską ištverti, kad tikrai esi stiprus ir tikrai daug ko vertas.

Ilgai tikėdavau, kad viską gali vieniša širdis panirus i svajonių jūrą... Pasirodo, negali. Nebus taip, kaip būdavo mano svajonėse, sapnuose. O juk gyvenime esame kartą buvę tokie artimi, kad atrodė, jog niekas nebepamaišys mūsų draugystei - tik siauras lieptas teskyrė mus. Kaip tik tą akimirką, kai norėjai juo žengti, aš paklausiau: Ar tas, kuris myli kitą žmogų už jo grožį, iš tikrųjų myli žmogų? Ir tada tu nebenorėjai; ir kai dar kartą pasiteiravau, tylėjai. Nuo to laiko tarp mūsų stojo kalnai ir nusidriekė sraunios upės, visa tai, kas žmones skiria ir daro svetimus; net jei ir norėtume vienas pas kitą, jau nebegalėtume! Prisiminęs dabar ta siaurą lieptą, tu nebegalėtum ištarti nei žodžio,- tik verktum ir stebėtumeis.

-Kaip gerai,kad turime vienas kitą.
Meškiukas linktelėjo.
-Tu įsivaizduok-manęs nėra,tu vienas.
-O tu kur?
-Manęs nėra.
-Taip nebūna.
-Aš irgi taip manau.Bet štai staiga-manęs nėra.Tu vienas.Ir ką tu darysi?
-Eisiu pas tave.
-Kur?
-Kaip kur? Į namus.Ateisiu ir sakysiu:"Kodėl tu neatėjai?"O tu sakysi..
-Tu kvailys!Ką gi aš sakysiu jei manęs nėra.
-Jei nėra namuose,reiškia išėjai pas mane.
-Ne.Manęs nei lašelio nėra.Supranti?
-Ko tu prie manęs prikibai?Jeigu tavęs nėra,tai ir manęs nėra, supratai?

''Nustebai? Tu supratai. Tu žinai... Ji įveikė meilę tau... Tu jai nieko nebereiški... Ji privers tave kentėti taip, kaip kentėjo ji...! Įsikalk tai sau į galvą!!''- norėjo pasakyti ji, bet...žodžiai neišreiškia širdies būsenos. Gali meluot bet kam tik ne sau. Galų gale tiesa išaiškėja.

Laiškas

Meile,

Kažkada buvo gera... Kodėl viskas, kas džiugina, baigias? Sakai, likimas?
Man liūdna.Labai. Kiekvieną kartą, prisiminus tave, man suspaudžia širdį. Blogiausia, kad esu bejėgė. Nebepriklausau sau.
Kai sutinku tave, noriu išgirst tavo balsą, pamatyt pačias gražiausias pasauly akis...
Žinau, kad aš tau nerūpiu. Kad aš tau - niekas. Neseniai tuo įsitikinau, o iki tol, maniau, kad abu esam nedrąsūs. Noris verkt. Tau, turbūt, juoktis?
Rašau tai, ką jaučiu ir dabar, jei būtum šalia, nebijočiau žiūrėt tau į akis, pasakyt kiek daug man reiški. Negaliu išmest tavęs iš savo minčių. Bet privalau susitaikyti su esama padėtim. Ne visada būna taip, kaip norim.
Tikiu, kad tau į visa tai nusispjaut. Taip pat, žinau, kad niekada gyvenime neskaitysi šio laiško. Tau aš neįdomi . Man labai liūdna. Pati kalta. Taip ir turėjo būt.
Viskas, ko noriu, kad tu būtum labai laimingas.

Amžinai tavo,
Eglė

Aš noriu, kad nors dalelė to skausmo, kurį tu jauti kiekvieną dieną, išnyktu su šios nakties žvaigždėmis. Noriu, kad tau nebeskaudėtų. Noriu to, nes esu velniškai didelis savanaudis, ir žinau, kad kai tu verki, aš noriu mirt kiekvieną sekundę vis iš naujo... Aš noriu, kad niekad nepaliktum. Nes pavargau kiekvieną dieną atsisveikint. Aš noriu, kad pasaulyje liktumėm mes dviese. Nes abu juk žinom, vienas be kito numirtumėm vidui.

Dabar pusė pirmos. Mano langas praviras. Girdėti varlių kvarkimas. Jei atvirai, tai nieko gero. Jaučiuos kaip pamiršta daina. Viskas tuo ir pasakyta... Pamiršta daina.
Kažkas pasibeldė į mano širdį. Ir įėjo. Aš įleidau, kažkodėl nesipriešinau. Tai Jis. Tas jausmas, mano laimė. Myliu ir vėl Myliu. Aistra ir ugnelė akyse sužibėjo...Bet...Praėjo pro šalį.... Išėjo... Išėjo ir išsinešė dalį manęs kartu su savim. Prašau, susiprask. Labai prašau - eik ir nebesigręžiok atgal, nebeplėšyk manęs... Aš nekovosiu. Jau seniai padėjau ginklus. Nors kažkada buvau pasiryžus mirti dėl to, kas man brangu. Jei tikrai tai buvo brangu abiems, o ne vien man, tu įvertinsi tik tada, kai prarasi. Aš matau. Suvokiu tai. Dabar mano veidu rieda karštos karštos ašaros. Jos eina iš pačių širdies versmių, jos nuoširdžios. Daugiau tokių nebebus. Dėl tavęs tikrai nebus. Ne. Viskas. Gal tai mano klaida, gal tavo, turbūt - abiejų.
Dieve, man taip reikėtų ko nors šalia, bent šiuo metu, kad suprastų, nuramintų, pasakytų, kad pasielgiau gerai. Jei tik galėčiau ramia širdim užmigt, žinodama, kad nesigailėsiu. Žinau - neberasiu tokių akių. Gal kvaila buvo tave sapnuot ir sau meluot... Per daug idealu viskas buvo, kad būtų tikra.
Aš tavęs negaliu išvaryt iš savo širdies, kad ir kaip norėčiau. Ateik, kai ašaros per skruostus bėgs, kaip kad man šią naktį, ir kai gyvenimas sugrius,kai gyvent nebemokėsi ir pasikelt nebegalėsi.
Būna akimirkų kai ta meilė virsta dulkėmis. Bet joks vėjas jų neišnešios. Jos visada bus per sunkios skristi, vėliau jos vėl prilips prie manęs. Fui. Dabar nekenčiu kiekvieno besišypsančio žmogaus. Ir tai tavo nuopelnas. Prisimink tai ir lai kiekvieną kartą tau suspaudžia širdį...

Ak, mano mylimas žmogau... Kodėl taip elgiesi? Man liūdna dėl tavęs. Mano meilė susirgo. Ir, deja, ši liga nepagydoma. Kad ir kaip priešinčiaus, jaučiu, jog atėjo pabaiga. Galbūt ją jau seniai jaučiau, bet tam priešinaus... Kaip norėčiau, kad viskas būtų buvę kitaip.
Bet, deja, nebuvo lemta. Žinai, džiaugiuos, kad paskutinį tašką uždėjai tu, nes aš nebūčiau sugebėjus. Esu per daug sentimentali.
Dabar labai skauda kažkur ten viduj, panašiai toj pusėj, kur yra širdis. Nepakenčiamai skauda... Kartais skausmas būna toks stiprus, kad prarandu sąmonę ir vėl noriu pabandyt iš naujo, kad tik dingtų tas skaudulys. Pasidaro nepakenčiama, kai prisimenu mūsų juoką, pokalbius... Taip norėčiau, kad visa tai grįžtų. Nesvarbu, jog žinau, kad tai neįmanoma.. Taip, neįmanoma, jau paspaudei delete ir pamažu tu esi trinamas iš manęs, mano širdies, mano minčių. Procesas nebesugrąžinamas..
O kad galėčiau išsiverkt, išsikalbėt... Mano ašarų dėžutė jau seniai išdžiuvo, o pokalbiai... Ko jie verti? Nieko! Iki šiol tylėjau, tad neverta pradėt šnekėt, kai viskas baigta. Viską sėkmingai išgyvenau savyje... Žinai, mūsų istorijos pabaiga nėra tragiška. Ne. Ji pakenčiama. Juk viskas baigėsi vasarą, kuomet turiu begalę veiklos ir ji, tikiuosi, man padės užmiršt tave. O kai kitą kartą susitiksim, jau galėsiu drąsiai sutikt tavo žvilgsnį be jokio meilės likučio širdyje. Tu man būsi tiesiog paprastas praeivis... Laikas viską sudėlios į savas vietas. Linkiu tau sėkmės šiam klystkelių pasauly...

Mano artimas Žmogau, ar jauti,kaip man liūdna ir skauda? Aš kaip porcelianas - kieta, šalta, ir trapi. Sulyta po lašą į žmogų, kuriuo tik mokausi būti. Kaip kūdikis,ar kaip ligonis po komos žengiantis pirmus sunkius žingsnius. Dantim kalendama ir skausmą rydama išmokau atsikelti. Dabar kaip donoro tikiuos sulaukti šanso. Kol būsi Tu, man artimas Žmogau, parklupdama, pasveikdama gyvensiu!

Kas yra šiuolaikinė dvasinė meilė?

Meilė. Ar ne per dažnai šiuolaikiniame pasaulyje tariamas šis trapus žodis? Ar nenuvalkiojamas? Kuo giliau žvelgiu, tuo daugiau blogų dalykų pastebiu.
Meilė, pasak šiuolaikinio jaunimo,- tai laikinas susižavėjimas, fizinis potraukis. Kaip šlykštu girdėti tokį požiūrį! Blogiau ir būti negali. Siaubinga. O ko gi galima tikėtis iš visuomenės, gyvenančios ''stresuojančiame, depresuojančiame'' pasaulyje? Kai tėvai rūpinasi tik finansiniu atžalų aprūpinimu, visai nekreipdami dėmesio į skurstantį ir badaujantį vaiko dvasinį pasaulį. Taip ir gimsta internetinė meilė.
Tai dar viena problema, kodėl meilė tapo banalybe. Vis daugiau jaunimo ''įsimyli'' nė vieno ar vos keletą kartų matytą žmogų ir taria jam: ''myliu tave''. Graudu. Kokia meilė gali būti tarp žmonių, nebendraujančių realybėje? Tai nenormalu. Iškreiptas meilės įsivaizdavimas skurdina žmogų, paverčia jį neįdomiu, banaliu, nes nebeprisiimama atsakomybė už ryšį su kitu asmeniu.
Užsidariusi savyje, savimi mintanti, nieko kitiems neduodanti ir niekuo nesirūpinanti meilė pasmerkta žlugti. O po nesėkmingų santykių jautresnės psichikos jaunas žmogus palūžta: įniksta į kvaišalus, suserga depresija, o tai veda į savižudybę.
Manau, paauglys, neturintis patirties ir žinių apie meilę, besisemiantis jų iš internetinių puslapių ar tariamų draugų su patirtimi, o ne iš suaugusiųjų, tėvų, knygų - dažnai apsirinka, maišo meilę su įsimylėjimu, potraukiu. Meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis, kaip yra įsimylėjimo atveju. Meilė - santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi.
Meilės reikia ieškoti savyje, ją brandinti. O kokią meilę vienas kitam gali pasiūlyti hormonų audras išgyvenantys penkiolikmečiai, kurie patinkantį žmogų vertina ne pagal vidų, o pagal išorinį grožį? Jaunimas stengiasi meilę įžvelgti kito žmogaus išorėje ar gražiame žodyje, nežinodami, kad geriausias ir pats gražiausias dalykas pasaulyje negali būti nei pamatytas, nei išgirstas. Jį galima pajausti tik širdimi.

Meilė??

Tiek daug norų. Tiek daug ilgesio. Tiek daug skausmo, dažniausiai paviršutiniško ir tik retkarčiais iš tikrųjų gilaus. Likimo skausmo. Gyvenimo skausmo. Tačiau tiek pat, o gal net žymiai daugiau, aplink yra meilės. Ji supa mus visur. Meilė kaip paukštis. Atskrenda kada tau jos reikia. O išskrenda, kai nebegali be jos gyventi.
Keista.. Neįsivaizduoju kodėl apie ją rašau. Gal dėl TOS šypsenos, kurią gavau dovanų iš pono D. Kaip greit svajonės nuneša mane į fantazijų pievas, kuriomis laksto įsimylėjėliai. Ne. Aš neįsimylėjau. Oj, toli gražu. Bet ta šypsena. Tik ta šypsena ir tas žvilgsnis. Nežinau kaip ir kuo, bet jis mane paveikė. Ilgai apie tai mąsčiau ir dar dabar mąstau, bet žinau, kad blogiausias būdas ilgėtis žmogaus, tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.