TEMA: Knyga ir mes
POTEMĖ: Knygų skaitymo įtaka jauno žmogaus pasaulėžiūrai
''Knyga - tai pasaulį girdanti išminties upė. Knyga - pasakiškas švyturys, dovanojantis žmogui šviesą tolimiausiuose gyvenimo keliuose.'', - Nietszce.
Akivaizdu, kad literatūra ugdo, auklėja žmogų.
Nerasim nė vieno, kuris bent pirštu nebūtų prisilietęs prie knygos. Nėra ir tokio, kuris bent akies krašteliu nebūtų sekęs juodų avelių, klusniai sutūpusių eilutėn. Skaitydami, visų pirma, mes gauname nuostabią dovaną - tai kitų žmonių išmintį, kuria galime vadovautis įvairiausiose gyvenimo srityse. F. Bekonas yra pasakęs: ''Knygos - minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą.''. Visada malonu, jei šalia yra žmogus, kuris pataria, supranta, tačiau knygos tai daro ne ką prasčiau. Pamenu, kai skaičiau K. Makolou ''Erškėčių paukščius'', supratau, kad užsispyrimas, ištvermė ir geležinė valia gali pavergti pasaulį ir kad svarbu visada būti savimi. Tą pamoką aš labai gerai išmokau. Taigi, knyga gali būti draugu, parama ar net gyvenimo vedliu. Tereikia skaityti, mylėti knygą. Reikia išmokti priimti tą nuostabią dovaną.
Knyga žmogui leidžia pakilti aukščiau savęs. Juk niekas iš mūsų neturi tokios galios, kuri padėtų gerai suprasti ne tik kitus, bet ir patį save. Skaitydami mes tobulėjame. Mūsų mintys tampa aiškesnės, sakiniai rišlesni. Knygos padeda suvokti, atrodo, paprastus dalykus. Pvz. Paulo Coelho ''Alchemike'' akcentuojama, kad visas gyvenimas pilnas ženklų, kad norint gyventi laimingai, reikia juos sekti. Anos Pochett knygoje ''Bell Canto'' supratau, kad kiekviena akimirka yra labai svarbi ir nepakartojama, kad reikia ja džiaugtis. V. Blažytės ''Geltonoje Pievoje'' iškeltos problemos man buvo svetimos, bet pati knyga įdomi ir daug man davė: suvokiau, kad negalima plaukti pasroviui, reikia kovoti už save, geresnį gyvenimą, šviesesnį rytojų. Beveik visą mano pasaulėžiūrą suformavo knygos, jos ugdė mano charakterį ir tik dabar supratau, kad jau pirmoji mano knygelė, perskaityta vaikystėje, buvo lyg narkotikas - dabar be knygų negaliu gyventi.
Kalbėdama apie knygų gerumą būtinai turiu paminėti, kad skaitydami mažiau laiko praleidžiame prie kompiuterio ar televizoriaus: gauname naudos, žinių ir tai nieko nekainuoja. Jei jau pradėjau apie kitus laisvalaikio praleidimo būdus, tai turiu pasakyti, kad, deja, bet jaunimas šiandien knygas renkasi vis rečiau. Su drauge prieš porą mėnesių atlikome apklausą ''Ar knyga vis dar populiari?'', bet, kaip jau minėjau, teko sutikti, kad jaunimas darosi abejingas knygoms, deja, bet jie apleidžia šią pasaulį girdančią išminties upę. Jei manęs paprašytų parekomenduoti keletą knygų savo draugams, nedvejodama siūlyčiau perskaityti K. Makolou ''Erškėčių paukščius'', Irvin D. Yalom ''Meilės budelis'' ar Vandos Juknaitės ''Išsiduosi. Balsu''. Nors knygų turiniai bei keliamos problemos labai skiriasi, tačiau būtina žinoti, kaip nuostabiai rašo šie autoriai, kaip puikiai ir aiškiai dėsto mintis, suintriguoja skaitytoją. Taip pat patarčiau perskaityti ''Heroinas'', ''Svetima šviesa'', ''Melagis ant kušetės'', ''Į dienos šviesą'' ir kt. Nes šiose knygose keliamos problemos nesvetimos šiandienos jaunuoliams. Svarbu, kad tie, kurie skaito, tą supranta, nes suvokia, kad skaitant reikia besąlygiškai tikėti pasakotoju. Tai gero skaitymo receptas.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad neskaitantis žmogus yra mirštantis žmogus, nes knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį. Literatūra auklėja žmogų. Reikia su malonumu gerti iš tos išminties upės, nes ilgainiui mirsime iš troškulio.
Rodomi pranešimai su žymėmis Mokslai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Mokslai. Rodyti visus pranešimus
2010 m. liepos 28 d., trečiadienis
2009 m. lapkričio 25 d., trečiadienis
Konstitucinių asmens teisių garantas
Konstitucija – aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas visoje teisės sistemoje. Priimdama Konstituciją tauta kartu padeda ir savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą, įtvirtina valstybę kaip visos visuomenės gėrį, taip siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Konstitucija yra ne vien pagrindinės procedūrinės taisyklės, bet ir materialiosios normos. Šiuo požiūriu žmogaus teisės ir laisvės materialiai kildinamos iš pačio žmogaus religinių, politinių, filosofinių, teisinių samprotavimų, o formaliai – iš Anglijos konstitucinių aktų.
1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos dokumentus, todėl atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Lietuvos Respublikos (toliau LR) Konstitucijoje pateiktas žmogaus teisių ir laisvių sąrašas yra skirstomas į pilietines ir politines, ekonomines, socialines, kultūrines. Visos teisės ir laisvės yra susijusios ir neatskiriamos. Tą patvirtina Konstitucijos 6str. 1 dalis.
Konstitucijos sandara: preambulė, pagrindinė dalis (14 skirsnių), baigiamosios, pereinamosios, papildomos nuostatos. Preambulė – tai tarsi įvadas į konstitucinio reguliavimo sistemą. Dažniausiai preambulės nuostatos nėra suprantamos kaip teisės normos, tačiau tais atvejais, kai joje yra skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės, šios nuostatos turi tokią pat juridinę galią, kaip ir kitos Konstitucijos dalių normos. Tačiau žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės, valstybės organizacija, valstybės valdžios institucijų statusas, tarpusavio ir vietos valdžios santykiai, vietos savivaldos pagrindai yra įtvirtinti pagrindinėje Konstitucijos dalyje.
LR, įtvirtindama Konstitucijoje žmogaus teises ir laisves, įsipareigojo jas gerbti, jų laikytis, užtikrinti jų gynybą, saugoti jas nuo bet kokio neteisėto kėsinimosi ar ribojimo. O pasikėsinus į jas, pagal LR Konstitucijos 30str. asmeniui suteikiama teisė jas apginti kreipiantis į teismą (procesinė teisinė garantija). Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Toks teisių ir laisvių gynimo būdas, skirtingai nuo kitų, yra vienas iš svarbiausių demokratinėje valstybėje, nes būtent jis suformavo visuotinai pripažintus demokratinius principus, tokius kaip - lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitus. O teisė kreiptis į teismą – absoliuti (LRK 30str.)
Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Pagrindinė teisės norma – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18str.). Pamatinė norma - paskutinė ir aukščiausioji teisės norma, kuri suvienija normų įvairovę. Konstitucija sąlygoja visas kitas teisės normas. LR Konstitucijoje 7str. 1d. yra įtvirtinta nuostata, jog joks įstatymas ar teisės aktas priešingas Konstitucijai negalioja. Žmogaus teisės ir laisvės yra formuluojamos atsižvelgiant į minėtą doktrininį principą – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. 6str. 2d. (2 skirsnyje) teigiama, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija – tai svarbus žmogaus teisių įgyvendinimo, tiesioginio taikymo principas. Priemonės: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir preambulė.
Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėms garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą, visuomenės kultūros lygį.
Teisines žmogaus teisių garantijas galima būtų suskirstyti į materialias, procesines ir institucines.
Materialioms garantijoms priskirtini: Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Prie procesinių garantijų priskirtina ir Peticijų įstatyme numatyta teisė kreiptis su peticija į tokias valstybės institucijas, kaip Seimas, Vyriausybė, kad būtų sprendžiami svarbūs su žmogaus teisėmis susiję klausimai ir kt.
Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos.
Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas. Konstitucijos 124 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme.
Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą,o Iš institucinių garantijų reikėtų išskirti teismus.
Taigi, apibendrindama norėčiau pasakyti, kad žmogaus teisės yra vienas svarbiausių konstitucinės teisės institutų, o Konstitucija – svarbiausias ir autoritetingiausias teisės šaltinis žmogaus teisių srityje.
Tai vienas iš sunkiausių ir svarbiausių namų darbų iš JTA;))
Konstitucija – aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas visoje teisės sistemoje. Priimdama Konstituciją tauta kartu padeda ir savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą, įtvirtina valstybę kaip visos visuomenės gėrį, taip siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Konstitucija yra ne vien pagrindinės procedūrinės taisyklės, bet ir materialiosios normos. Šiuo požiūriu žmogaus teisės ir laisvės materialiai kildinamos iš pačio žmogaus religinių, politinių, filosofinių, teisinių samprotavimų, o formaliai – iš Anglijos konstitucinių aktų.
1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos dokumentus, todėl atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Lietuvos Respublikos (toliau LR) Konstitucijoje pateiktas žmogaus teisių ir laisvių sąrašas yra skirstomas į pilietines ir politines, ekonomines, socialines, kultūrines. Visos teisės ir laisvės yra susijusios ir neatskiriamos. Tą patvirtina Konstitucijos 6str. 1 dalis.
Konstitucijos sandara: preambulė, pagrindinė dalis (14 skirsnių), baigiamosios, pereinamosios, papildomos nuostatos. Preambulė – tai tarsi įvadas į konstitucinio reguliavimo sistemą. Dažniausiai preambulės nuostatos nėra suprantamos kaip teisės normos, tačiau tais atvejais, kai joje yra skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės, šios nuostatos turi tokią pat juridinę galią, kaip ir kitos Konstitucijos dalių normos. Tačiau žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės, valstybės organizacija, valstybės valdžios institucijų statusas, tarpusavio ir vietos valdžios santykiai, vietos savivaldos pagrindai yra įtvirtinti pagrindinėje Konstitucijos dalyje.
LR, įtvirtindama Konstitucijoje žmogaus teises ir laisves, įsipareigojo jas gerbti, jų laikytis, užtikrinti jų gynybą, saugoti jas nuo bet kokio neteisėto kėsinimosi ar ribojimo. O pasikėsinus į jas, pagal LR Konstitucijos 30str. asmeniui suteikiama teisė jas apginti kreipiantis į teismą (procesinė teisinė garantija). Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Toks teisių ir laisvių gynimo būdas, skirtingai nuo kitų, yra vienas iš svarbiausių demokratinėje valstybėje, nes būtent jis suformavo visuotinai pripažintus demokratinius principus, tokius kaip - lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitus. O teisė kreiptis į teismą – absoliuti (LRK 30str.)
Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Pagrindinė teisės norma – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18str.). Pamatinė norma - paskutinė ir aukščiausioji teisės norma, kuri suvienija normų įvairovę. Konstitucija sąlygoja visas kitas teisės normas. LR Konstitucijoje 7str. 1d. yra įtvirtinta nuostata, jog joks įstatymas ar teisės aktas priešingas Konstitucijai negalioja. Žmogaus teisės ir laisvės yra formuluojamos atsižvelgiant į minėtą doktrininį principą – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. 6str. 2d. (2 skirsnyje) teigiama, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija – tai svarbus žmogaus teisių įgyvendinimo, tiesioginio taikymo principas. Priemonės: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir preambulė.
Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėms garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą, visuomenės kultūros lygį.
Teisines žmogaus teisių garantijas galima būtų suskirstyti į materialias, procesines ir institucines.
Materialioms garantijoms priskirtini: Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Prie procesinių garantijų priskirtina ir Peticijų įstatyme numatyta teisė kreiptis su peticija į tokias valstybės institucijas, kaip Seimas, Vyriausybė, kad būtų sprendžiami svarbūs su žmogaus teisėmis susiję klausimai ir kt.
Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos.
Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas. Konstitucijos 124 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme.
Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą,o Iš institucinių garantijų reikėtų išskirti teismus.
Taigi, apibendrindama norėčiau pasakyti, kad žmogaus teisės yra vienas svarbiausių konstitucinės teisės institutų, o Konstitucija – svarbiausias ir autoritetingiausias teisės šaltinis žmogaus teisių srityje.
Tai vienas iš sunkiausių ir svarbiausių namų darbų iš JTA;))
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)