Žvaigždės...

Mano planetoje viskas per daug maža, tai negaliu tau parodyti, kur mano žvaigždė. Taip ir geriau. Mano žvaigždė tau bus viena iš daugelio žvaigždžių. Todėl tu mėgsi žiūrėti į visas žvaigždes. Jos visos bus tavo bičiulės. Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios. Vieniems, kurie keliauja, žvaigždės yra kelrodės. Kitiems jos - tik smulkus žiburiukai. Mokslininkams jos yra uždavinys, kurį reikia išspręsti. O dauguma, dėl perdėto stebėjimo išvis nebepakelia galvos į dangų. Tarsi žvaigždės būtų natūralus, atsibodęs dalykas. Bet visos tos žvaigždės tyli. O tu turėsi tokių žvaigždžių, kurių niekas neturi...
Kai tu nakčia žiūrėsi į dangų, todėl, kad aš vienoje iš tų žvaigždžių gyvensiu, kai mirsiu, tau atrodys, lyg visos žvaigždės juoktųsi. Tu turėsi žvaigždžių, kurios moka juoktis! Ir kai tau praeis liūdesys (liūdesys visada praeina), tu būsi patenkintas, kad mane pažinojai. Tu visada būsi mano bičiulis. Tave ims noras juoktis kartu su manimi. Ir tu kartais atidarysi langą - taip sau, dėl malonumo... Ir tavo draugai stebėsis, pamatę, kaip tu juokiesi, žiūrėdamas į dangų. Tada tu jiems pasakysi: ''Taip, žvaigždės mane visada prajuokina!'' Ir jie manys, kad tu - nepilno proto. Aš tau būsiu iškrėtus labai netikusį pokštą... Taigi, aš tau būsiu davusi ne žvaigždes, bet krūvą mažų žvangučių, mokančių juoktis... Prisimink tai, jei kartais mirčiau anksčiau nei tu.

Ko dar reikia?

Kai stovi prie karsto, nors jis ir ne tau skirtas, ar neateina noras pagalvoti apie savo gyvenimą?
Ar neateina noras paklausti savęs, kodėl gyveni, ir paklausti žmogaus, kodėl jis mirė?
Kai matai karstą ir žmogų, ar nemąstai: kam tu? kodėl tu?
Ar ne dažnai jie dabar greta vienas kito?
Žmogus ir karstas.
Karstas ir žmogus.
Ar ne per daug dažnai jie dabar vienas šalia kito?
Juk karas baigėsi. Ačiū Dievui, pasibaigė.
Ko dar?
Dar ko reikia?

Naktis.

Dabar naktis. Tamsu. Aš žinau, žiemą naktys tamsesnės. Tikriau ne žiemą, o rudenį, kai viskas aplinkui juoda. Juodi stogai, juoda žemė, juodas dangus, pritvinkęs rašalo. Kaip tuomet jaučiasi žmogus, kurio siela irgi juoda?
Aš žinau, kaip tuomet jaučiasi žmogus su juoda siela. Jis gali pereiti skersai išilgai visą pasaulį atviromis akimis, jis susilies su tomis tamsiomis pasaulio spalvomis, jam bus lengva, nes jis nematys savęs ir nematys pasaulio. Nėra spalvų skirtumo. Viskas vienoda. Todėl niekas neišsiskiria. Nei siela, nei dangus, nei juodi stogai. Gerai...
Dabar pavasario naktis. Tamsa persišviečia kaip pilkai mėlynas stiklas. Bet jeigu nori, kad būtų tamsiau, gali primerkti akis. Žmogaus akis - puikus instrumentas. Gali pridaryti, gali atidaryti, gali visai jas užverti. Ištisas diapazonas nuo piano pianissimo iki forte fortissimo. Ar to maža?
Šviečia mėnulis, ir žvaigždžių daug. Mėnulis vartosi nuo šono ant šono, ieško patogesnės padėties. Jam kas - amžinas žaidimas: išdyla viena pusė, priauga kita pusė, vartykis sau ir vartykis į sveikatą. Tik žvaigždės kaip adatos bado akis. Jos blyksi pasiutusiai nevienodai: raudonai, žaliai, mėlynai, auksu, o gal net tokia spalva, kurios mes visai nežinome. Tada reikia užmerkti akis. Jau! Nieko nebėra. Jokių žvaigždžių, jokių mėnulių.
Su manim sunku ginčytis. Man pačiai sunku su savim ginčytis. Aš užsimerkiu, nieko nebėra, ir dabar galiu sakyti: nėra realaus pasaulio, viskas - iliuzija. Kaip aš noriu, taip aš matau. Kas pasakė, kad naktis juoda, kad mėnulis geltonas? Aš sakau, kad naktis balta, o mėnulis visai neegzistuoja - tai banali, nereikalinga dėmė.

Esu pats savo laimės kalvis.

Kažkada sugebėjau būti tiesiog laiminga - nei iš šio, nei iš to. Nuo šilto saulės spindulėlio pro langą, gaivaus vėjo gūsio karštą vasaros dieną, skaidrių rasos lašelių rytą žolėje... Tačiau dabar galvoju - kas gi ta tikroji laimė?
''Laimė - ne tai, ką turi, o tai, ką darai'', - sako olandas, laimės profesorius Ruut Veenhovenas. Šis žmogus laimės profesoriumi tituluotas ne veltui: jis jau daugiau nei dvidešimt metų tyrinėja žmonių dvasinę ir materialinę gerovę. Šiuo metu profesorius yra žmogiškosios laimės socialinėmis sąlygomis, gyvenimo kokybės bei kitų dalykų dėstytojas.
''Tikrai žinau tik tiek: laimė yra tai, kiek tau patinka tavo gyvenimas. Kiekvienas esame savo laimės kalvis, taigi ir gyvenime turime daryti tik tai, ko norime patys, o ne kiti. Vien jau tai - šansas, kad būsime laimingi'',- sako profesorius.
Išties, laimingi žmonės mato pasaulį ne tokį pavojingą, lengviau priima sprendimus, įgyvendina savo svajones. Kai jaučiamės iš tikrųjų laimingi, esame linkę padėti kitiems, padaryti ir juos laimingus. Tuomet visas pasaulis atrodo nuostabus, lekiame po pasaulį tarsi su sparnais, nepastebime laiko tėkmės. Sakoma: laimingi laiko neskaičiuoja.
Psichologai laimės pataria ieškoti ne materialinių, o dvasinių vertybių pasaulyje. Man viena svarbiausių dvasinių vertybių yra tikėjimas. Seniai pastebėjau, kad tikintys žmonės yra tolerantiškesni, labiau patenkinti gyvenimu, net šypsosi dažniau. Šie žmonės pilni vidinės ramybės ir supratimo, todėl gera būti šalia jų. Jie ne tik yra laimingi, bet suteikia laimės ir aplinkiniams.
Dažnai girdžiu, kad kažkas trukdo vienam ar kitam žmogui tapti laimingam. Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų turi savą laimės formulę, tik ne visi ją jau surado. Visi mes esame skirtingi, skiriasi mūsų požiūris į gyvenimą, vertybes, taip pat ir laimės formulę...
Aš žinau viena - nėra kelio į laimę. Pati laimė yra kelias su savo klystkeliais ir aštriais akmenukais po kojomis. Jeigu sugebame peržengti tuos akmenukus, nenuklystame nuo tikrojo kelio. ''Tik mes patys galime suteikti sau leidimą būti laimingiausiu pasaulyje žmogumi'',- sako laimės profesorius...

Viena.

Mėgstu būti viena, tačiau nekenčiu vienatvės. O tarp žmonių dažniausiai jaučiuosi vieniša. Mokykloje beveik visad esu vieniša. Vieniša visur, net pilnoje žmonių patalpoje.
Kartais sėdžiu klasėj, prieš mane linguoja ta kalbanti, dėstanti, protinga galva. Aš įsivaizduoju, kaip mano suolas lėtai grimzta skradžiai grindis. O kai aš prasmengu, kiti suolai tarsi sapne tolygiai pasislenka ir stojasi į buvusią mano suolo vietą. Ir niekas nieko nemato. Niekas nepastebi, jog dingau. O juo labiau ta kalbanti galva priesaky...
Ir, vis dėlto, net juokdamasi jaučiuosi vieniša. Ne, vieniša ne dėl to, kad neturiu su kuo pabendraut, pasidalyt mintim. Ne. Yra nuostabus žmogus klasėj-Asta. Manau, pirmą kartą gyvenime sutikau tokį žmogų. Banalu. Jau 5 metus kartu mokomės, o TOKIĄ ją sutikau tik dabar. Miela. Esu dėkinga jai už daugelį dalykų. Ačiū. Tave galiu vadinti tikra drauge ir man visai nesvarbu, jei aš nesu tau draugė. Ir visviena esu vieniša. Niekas neįsivaizduoja to, ką jaučiu kiekvieną dieną. Neįsivaizduoja, kaip man sunku pakelt akis, kalbėt, stovėt, sėdėt. Man sunku žiūrėt į savo atvaizdą ir norėt būt kitokiai. Noriu. Bet gerais norais pragaras grįstas. Nekenčiu savęs tokios, kokia esu. Tai man trukdo. Labai trukdo. Niekas nežino, kaip sunku. Niekas.
Aš nesusireikšminu. Žinau, kad visi žmonės turi savų bėdų, bet man beprotiškai sunku...

?!

Aš niekada nebūsiu kieta. Net nenoriu tokia būti. Nenoriu, jei tai reiškia gerti kaip beždžionei ir paskui elgtis kaip kvailei. Aš turiu savigarbos.
Man kartais įdomu, kodėl žmonės trokšta būti mėgstami. Kai imu apie tai galvoti, suprantu, kad yra tik keletas žmonių, su kuriais noriu bendrauti, tai kodėl turėčiau tikėtis, jog visi norės bendrauti su manim? Aš net ne itin mėgstu kalbėtis. Dažniausiai pasilaikau savo mintis sau. Jei jau taip, tai, ko gero, ne itin ir džiaugiuosi bendraudama su žmonėmis.
Kodėl, norėdami tapti kieti, žmonės elgiasi taip šlykščiai? Ar taip reikia išsiskirti iš kitų? Tapti bjauria apgavike? Kvailystės! Jau verčiau būsiu pilka, nei švytinčia smiltele dykumoj, jei reikia taip elgtis.

Liūdina..

Skausmas-irgi jausmas. O kuo jis skiriasi nuo kitų jausmų? Niekuo! Tai toks pats jausmas kaip ir visi kiti. Man liūdna, kad aš kitiems žmonėms savais žodžiais ar poelgiais sukeliu šį jausmą. Pačiai tuomet tik verkt noris. Gaila, kad tai suprantu tik po visko.
Dar prieš porą metų dėl tos pačios priežasties praradau du šaunius draugus.. Šaunūs jie buvo todėl, kad mane suprato ir man atleido, bet pati nuo jų atitolau, nes supratau, kad aš neverta tokių draugų, nes sugebu tik įskaudinti juos.. Buvo daug ašarų, bet mane paguodė mano Juodukas.. O dabar?! Kas mane paguos dabar? Kai žinau, kad įskaudinau žmogų, kuris nieko nieko man nepadarė, bet man kažkuo neįtiko.. Bet argi mes skirtingi esame ne tam, kad mokytumėmės vieni iš kitų? Kvailai jaučiuos. Skaudu ir liūdna. Tada tikėjaus, jog jau pasimokiau iš savų klaidų, bet pasirodo ne. Ir vėl taip pat idiotiškai elgiuosi. Kada pagaliau aš išmoksiu šią pamoką?!! Nors, kaip sakoma, mokaisi visą gyvenimą. Bet nenoriu aš visą gyvenimą pragyvent tik tam, kad suteikčiau kitiems skausmą... Noriu, kad žmonės šypsotųsi.. Noriu, kad džiugiai pasakytų ''Labas''... Bet aš to neverta. Viskas. Jau viskas. Na tai kas, kad atsiprašysiu? Na ir kas?! Pati žinau, kad žmogus taip lengvai neužmiršta, tai ką tuomet reiškia žodis ''Atleidžiu'' ar ''Atsiprašau''? Juk tai tik žodžiai. Jie neištrina praeities veiksmų. O ir man, tikrai žinau, kad nebus lengviau dėl to. Visviena žinosiu, kad įskaudinau žmogų ir tai mane skaudins dar labiau... Žodžiai beverčiai. Nors norint įskaudint užtenka ir tik jų...
Gaila ir dėl to, kad praradau ir savo Juoduką. Gaila, kad nevertinau tų akimirkų, kai jis dar buvo su manim. Jei būčiau žinojus, kad už savaitės jį prarasiu, būčiau dienų dienas praleidus jo garde. Apkabinus jo kaklą ir žiūrėdama į protingas akis. Supratau tik tai, kad kai Jis buvo šalia, buvau rami, saugi. Dieve, žinau, kad aš neverta to, kad jį grąžintum, tik prašau jog suteiktum man ramybę. Kad susivokčiau, ką aš veikiu šiam pasauly. Neleisk man skaudint žmonių..