?!

Aš niekada nebūsiu kieta. Net nenoriu tokia būti. Nenoriu, jei tai reiškia gerti kaip beždžionei ir paskui elgtis kaip kvailei. Aš turiu savigarbos.
Man kartais įdomu, kodėl žmonės trokšta būti mėgstami. Kai imu apie tai galvoti, suprantu, kad yra tik keletas žmonių, su kuriais noriu bendrauti, tai kodėl turėčiau tikėtis, jog visi norės bendrauti su manim? Aš net ne itin mėgstu kalbėtis. Dažniausiai pasilaikau savo mintis sau. Jei jau taip, tai, ko gero, ne itin ir džiaugiuosi bendraudama su žmonėmis.
Kodėl, norėdami tapti kieti, žmonės elgiasi taip šlykščiai? Ar taip reikia išsiskirti iš kitų? Tapti bjauria apgavike? Kvailystės! Jau verčiau būsiu pilka, nei švytinčia smiltele dykumoj, jei reikia taip elgtis.

Liūdina..

Skausmas-irgi jausmas. O kuo jis skiriasi nuo kitų jausmų? Niekuo! Tai toks pats jausmas kaip ir visi kiti. Man liūdna, kad aš kitiems žmonėms savais žodžiais ar poelgiais sukeliu šį jausmą. Pačiai tuomet tik verkt noris. Gaila, kad tai suprantu tik po visko.
Dar prieš porą metų dėl tos pačios priežasties praradau du šaunius draugus.. Šaunūs jie buvo todėl, kad mane suprato ir man atleido, bet pati nuo jų atitolau, nes supratau, kad aš neverta tokių draugų, nes sugebu tik įskaudinti juos.. Buvo daug ašarų, bet mane paguodė mano Juodukas.. O dabar?! Kas mane paguos dabar? Kai žinau, kad įskaudinau žmogų, kuris nieko nieko man nepadarė, bet man kažkuo neįtiko.. Bet argi mes skirtingi esame ne tam, kad mokytumėmės vieni iš kitų? Kvailai jaučiuos. Skaudu ir liūdna. Tada tikėjaus, jog jau pasimokiau iš savų klaidų, bet pasirodo ne. Ir vėl taip pat idiotiškai elgiuosi. Kada pagaliau aš išmoksiu šią pamoką?!! Nors, kaip sakoma, mokaisi visą gyvenimą. Bet nenoriu aš visą gyvenimą pragyvent tik tam, kad suteikčiau kitiems skausmą... Noriu, kad žmonės šypsotųsi.. Noriu, kad džiugiai pasakytų ''Labas''... Bet aš to neverta. Viskas. Jau viskas. Na tai kas, kad atsiprašysiu? Na ir kas?! Pati žinau, kad žmogus taip lengvai neužmiršta, tai ką tuomet reiškia žodis ''Atleidžiu'' ar ''Atsiprašau''? Juk tai tik žodžiai. Jie neištrina praeities veiksmų. O ir man, tikrai žinau, kad nebus lengviau dėl to. Visviena žinosiu, kad įskaudinau žmogų ir tai mane skaudins dar labiau... Žodžiai beverčiai. Nors norint įskaudint užtenka ir tik jų...
Gaila ir dėl to, kad praradau ir savo Juoduką. Gaila, kad nevertinau tų akimirkų, kai jis dar buvo su manim. Jei būčiau žinojus, kad už savaitės jį prarasiu, būčiau dienų dienas praleidus jo garde. Apkabinus jo kaklą ir žiūrėdama į protingas akis. Supratau tik tai, kad kai Jis buvo šalia, buvau rami, saugi. Dieve, žinau, kad aš neverta to, kad jį grąžintum, tik prašau jog suteiktum man ramybę. Kad susivokčiau, ką aš veikiu šiam pasauly. Neleisk man skaudint žmonių..

Rusiško eilėraščio vertimas.

Nėriniuoti audiniai tokie trapūs,
Virpančios dulkės tokios baltos.
Nereikia nei žodžių, nei šypsenos
Pasilik toks koks buvai...
Pasilik nežinomas, susimąstęs
Išbalęs kaip rudens rytas,
Prie pasvirusio gluosnio
Nusėto šešėlių fone.
Minutė-ir vėjas pakitęs
Išsklaidys vėl lapus,
Minutė-ir širdis prabus
Pamatys, kad tai ne tu..
Pabūk be žodžių, be šypsenos,
Pabūk kol kas tik akimirkai.
Nėriniuoti šešėliai tokie trapūs
Ir balta dulkė tokia švelni..

... O šiandien,

Kai širdyje ir šalta, ir tamsu,

Ir naktį nuo dienos atskirti nebemoku,

Aš į dangaus ugninę saulę

Tiesiu maldaudamas rankas:

-O tu, kurios aš šilumą ir šviesą

Matau kiekviename buities krisle,

Apšvieski ir mane,

Sušildyk ir mane,

Kad vėl, kaip antai, degčiau ir liepsnočiau...

...O ji atsakė man:

-Jei tu savy

Savosios saulės neturi,

Aš veltui šildyčiau ir šviesčiau...

Svajonės.

Svajonės.. Ką su jomis veikti? Va, prisisvajojau apie dangiškus migdolus ir priėmiau norimą, už esamą. O ką dabar daryt? Juk žmonės, netekę svajonių, tampa tarsi nejudrūs išskridusio angelo sparnai. Tegul visi žmonės pamiršta mane, tegul dūžta akmenys granito! Velniop! Kas čia vyksta? Kas su manimi darosi? Kodėl aš, ta, kuri juokėsi iš menkniekių, dabar nori verkt dėl jų?! Yra žmonės. Aš juos sutinku. Kada nors keliai išsiskiria tai aš žinau. Bent jau bandau tai sužinoti. Turbūt šito žinojimo man ir trūksta.. Gaila..

Gera būti geru žmogumi.

Būna dienų lyg ant sparnų... Jauties lyg skraidytum saulies nutviekstu paukščių taku... džiaugsmui nebebūtų ribų... norų turėtum tiek nuoširdžių... o kaip be svajų ?M... kartais užsisvajoti taip gera... tuomet aplink matai tik gera, kaip gera daryti gera... svajojant nekenti realybės... mintys sukasi svajų rate... kuriame kiekvienas mažas saulės spindulėlis yra viena svajonė... o rato apačioje - ant žolės, kiekvienas mažas rasos lašelis yra geras noras... Ir tau gera svajoti ?Turbūt mums visiems patinka pabėgti nuo kasdienybės... aplink matyt tik gera... gyvent be nuoskaudų, užgaulionių, be barnių, pykčių, vaidų, verksmų... be visokas pikta... nes iš dalies, kai kitam padarai pikta, po kiek laiko gailiesi, kad taip pasielgei... tuomet pyksti ant savęs... Ar tai yra gerai ?Kaip toli gali pakrypti tema nuo saulėtos, geros dienos iki pykčio... Atmink mano pastebėjimą:Viskas kas yra šioje žemėje yra savaip susiję... Tu privalai gerbti ir mylėti ne tik save, bet ir aplinkinius... tuomet jausiesi puikiai... ir palinkiniai bus laimingi... Ir nebereikės filosofuoti ar krauti sau ant galvos visokias nesąmones...Patikėk! gera būti geru žmogum >;)~

Gyveni?!

Išgyvena tik stipresnieji, tik jie išlieka populiarūs, bet jiems nebūtų taip lengva, jeigu nebūtų silpnesniųjų... Tik jų pagalba jie iškyla į viršų, atimdami iš žmogaus kažką brangaus, galbūt paskutinį ką tas žmogus turėjo, tiesiog kopijuodami tai savo naudai, pasisavindami be jokio gailesčio, nes juk jie laiko save stipresniais. Jie neturi valios, nejaučia saiko ir jiems nerūpi, kaip gyvena kiti, kokia jų kasdienybė, ko jie siekia ateityje, kokia ateitis jų laukia, kokie jų gyvenimo tikslai, ir išvis:AR JIE TURI ATEITĮ ?Dauguma jūsų nesusimąsto, bet tai nerodo, kad jūs stiprūs, tai rodo, kad jūs nemokat gyventi, džiaugtis gyvenimu toks koks jis yra ir išspausti iš jo, net menkiausias laimės akimirkas... Džiaugtis tuo, ką jums yra paruošęs likimas... Apsidairyti aplink...Tu pažiūrėk! Kokia skaisti saulė, karštas smėlis, gaivus vanduo, ryškios žvaigždės, žėrinti žolė... Mokėk gyventi ir gyvenimas tau bus teisingas... †