Taip. Nežinia žudo lėtai lėtai... Lyg nuodai, kurių poveikį jauti taip lėtai, kad gali suprasti jog atėjo pabaiga. Paskutinės tavo gyvenimo minutės. Koks beprasmis padaras tuomet jauties. Verki ne dėl to, kad išeisi pas Dievulį. Ne. Verki dėl to, kad mirties valandą prisimeni visus blogus dalykus, kuriuos esi padaręs. Visus žmones, kuriuos esi įskaudinęs ir žinai, kad jau nieko nebegalėsi pakeist. Tas bejėgio jausmas varo į neviltį.

Cha. Dabar tik juokas ima permasčius visus šių dienų įvykius. Kvailas yra tas žmogus, kvailas. Lyg užsispyrus ožka kartoju jog esu tokia, kokia esu ir viskas! Niekas negali manęs keisti... Kam išvis reikalingi tie principai? Negi iš jų susideda gyvenimas, laimė, džiaugsmas, meilė?! NE!!! Tai kam visa tai? Nesakau, kad reikia būt visiškai bukam ir leistis žeminamam. Bet nereikia ir aukų iš savęs daryti. Kur bus tie principai, kai stovėsim prie mylimo žmogaus karsto ir verksim kruvinom ašarom? Bus 100 kartų sunkiau, kai žinosi, kad nepadarei visko, kad tas brangus žmogus būtų laimingas. Va tada viską suprasim, tik bus per vėlu...
Ir kodėl žmonės taip susireikšmina? Kodėl mano, kad kiekvienas žodis, kurį pasako kitas yra apie juos? Nesuprantu. Skaudu, kai žmonės, kuriuos laikai savais saulės spindulėliais, atsuka tau nugarą ir nebešneka. Vos po pirmo barnio viskas nubraukiama lyg nieko ir nebūtų buvę... Lyg visas kartu praleistas laikas būtų buvęs sapnas su prasta pabaiga.
Mane erzina žmonių reakcija į atsiprašymą. Kai atsiprašai, kai tikrai nuoširdžiai atsiprašai, atveri savo širdį ir parodai visus slapčiausius jos užkaborius, visas žaizdas. Tai būna be galo sunku. O kai žmogus nusispjauna į tai ir neperlipa per savus principus, jauties lyg konteinerį šiukšlių kas supiltų į tą ertmę... Žinokit - atsiprašyt yra 100 kart sunkiau, nei atleist. Nes žmogus - toks padaras, kuriam nusižeminus prašyt atleidimo, tai tas pats lyg šokt iš lėktuvo be parašiuto. Nežinia tiesiog žudo.

Ašaros. Kokios dažnos jos, šiomis dienomis. Kaip gaila baigt muzikos mokyklą. Vos tik pagalvoju apie tai, kad daugiau nebus tų akimirkų, kai kartu juokėmės, dainavom, jaudinomės... Gaila... Man be galo gaila viską palikti. Skaudu skirtis su žmonėmis, su kuriais praleidom 8 metus ir žinot, kad viskas baigėsi.
Akivaizdu, jog šis mėnuo, mano gyvenime, yra didžiulių pokyčių metas. Baigėsi draugystė, baigėsi muzika... Tačiau atradau nuostabią draugę, kartu atradom abiems įdomią veiklą. Ir kas gali pasakyt, kuris etapas buvo geresnis? Manau, niekas. Nes aš pati to pasakyt nesugebėčiau. Visgi, Dievulis mane myli, nes neleido priimt skuboto sprendimo ir atvėrė akis. Leido pažint artimus žmones. Šiam laikotarpiui dar reiktų dviejų dalykų, kurie paverstų mano gyvenimą pačiu nuostabiausiu.. Bet, lai tai lieka MŪSŲ paslaptimi;)

Džaugsmas. Didžiulis džiaugsmas mano širdyje. Seniai buvau tokia laiminga. Supratau, jog laimė yra kažkoks labai keistas, mums, paprastiems žmonėms, sunkiai suvokiamas dalykas. Šįkart mano laimės spindulėlis, esi tu, mano mieloji. Dėkoju Dievui ir visoms aukštesnioms jėgoms, kad leido man pažinti tave. Tu esi nerealiausias žmogus, kurį pažįstu. Gerbiu tave dėl to, kad pažinodama mane aštuonis metus, sugebi šypsotis. Kaip aš turėdama tokį nuostabų žmogų savo širdyje (tikri draugai patalpinami joje) neįvertinau to? Na, bet nereikia gailėtis, reikia džiaugtis tuo jog tą vakarą atradau tave.
Niekada nepamiršiu, kai mes, mano mieloji, verkėm. Apsikabinom ir verkėm, verkėm... Nepamiršiu ir tavo žodžių: "Tu šios dienos negalėsi gyventi be vakarykštės. Tu šiandien gyvensi su vakar diena. O kadangi taip bus ir toliau, kasdien šiek tiek stebėsies, tarsi tai patirtum pirmą kartą - ir kas dieną dėkosi, kaip dėkojama atsisveikinant, nes juk tai ir yra atsisveikinimas: juk šią dieną - taip, šią dieną - tu gyveni paskutinį kartą''. Tai buvo nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Verkiau ir verkiau, o daugelis nesuprato, kodėl. Aš verkiau, nes tas stebuklas, tas jausmas, kai esi laukiamas, draugiškai sutinkamas...tas jausmas, jis nerealus! Ir staiga, staiga viskas dingsta, lieki lyg prarajoje. Verkiau, nes niekinau save dėl to, kad per vėlai supratau, koks nuostabus tu žmogus. Priimi mane tokią, kokia esu.
Kvaila buvau, ieškodama kažko artimo ir neįvertindama to, ką turiu. Tu vienintelė žinai viską viską apie mane. Atsimenu, kaip išpildei mano slapčiausią svajonę, nors apie ją nė nežinojai... O kaip gi kitaip? Niekas negali manes suprast geriau, nei tu. Tu pati viską patyrusi savo kailiu. Koncertų drebulys, prieš egzminus pilve skraidantys drugeliai, mylimo žmogaus abejingumas, skrydžio jausmas, kai sėdi ant žirgo... Prisimenu, kai sodinau tave ant savo Juoduko, ir tu ištarei: "Pasitikiu juo''. Gal kitiems tie žodžiai nieko nereiškia, bet man tai įstrigo giliai širdyje, kaip Juoduko pripažinimas, kaip pasitikėjimas juo ir manimi. Tai nuostabus jausmas, kai kitas žmogus pripažįsta tai, kuo gyveni kasdien. Žaviuosi tavimi dar ir dėl to, kad norėjai pajusti tą jausmą, apie kurį tiek kalbėdavau. Tu esi patyrusi viską, ką ir aš. Tai nuostabu, nes kitam žmogui gali valandu valandas pasakot, jis lingsės galva, bet nieko neįsivaizduos. O tu...
Dabar suprantu, ką reiškia posakis: "Dievas užveria duris, bet atidaro langą". Su vienais žmonėmis bendravimas nutrūksta, o kitus atrandi. Skaudžiai išgyvenu praradimus, nes esu labai prieraiši. Galiu kentėt to neparodydama, besijuokdama. Bet kad ir kaip būtų gaila, aš negaliu žemintis ir lyst į akis. Taip, durna, debiliška nuomonė ar charakteris, bet jis mano! O savęs atsižadėt nežadu.
Dėkoju tau, mieloji, kad esi mano gyvenime...:)

Nesąmonė. Viskas vien nesąmonės. Nesuprantu kaip žmonės gali viską vien per vieną akimirką imti ir nubraukti? To tiesiog nesuvokiu. Gal geriau būtų pašnekėti akis į akį, bet žinau, kad nepasakyčiau visko taip kaip noriu.
Nejaugi įmanoma taip stipriai klysti dėl žmonių? Mano nuomone, tikri draugai žiūri tau į akis ir mato tavo sielą. Juk aš turiu teisę pykti ant man brangių žmonių. Ir jei jie iš tiesų vertina mūsų draugystę, leidžia visą pyktį sukramtyti ir nuryti. Tiesiog iškenčia tas visas nesąmones. Juk visas gyvenimas yra nykstanti akimirka. Todėl visiškai nesuprantu kai žmonės pykstasi, o prie karsto verkia. Krokodilo ašaros. Dabar suprantu tik tiek, kad aš per ilgai buvau viena, be pažįstamų, be draugų, todėl nebemoku elgtis juos turėdama, nebemoku jų saugoti. Akivaizdu tik viena, kad jei kokį žmogų iš tikrųjų labai vertini, šitai nuo jo reikia slėpti lyg nusikaltimą.
Tokia jau aš esu, mielieji. Tad, manau, tai pirmas išbandymas. Jei dėl mano nuotaikų ar pyktumų viskas tiesiog ''užrišama'', tada jau atleiskit, bet mums nepakeliui. Taip, gal ir kvailas mano pyktis. Gal. Aš sutinku jog mano charakteris ne auksinis, bet savęs juk nepakeisiu, o ir nenoriu to daryti. Manau, vakar atsivėrė senos žaizdos, viskas susidėjo į krūvą ir štai - bumpt! Gal per daug norėjau, per daug tikėjaus, idealizavau žmones, nors pasaulyje tobulybių nėra. Juk kiekvienas gyvena už save. Taip pat kaip ir aš. Neveltui sakoma, jog skorpionai viską kaupia savyje, o kai nebelieka laisvos vietos, gali visą savaitę lieti pykti kol vėl ištuštės.
Ne, nesiruošiu pykt taip ilgai. Juolab ir savo kaltės matau. Žinot kaip sakoma? Didelėje kančioje maži skausmai atrodo beveik nejuntami, ir priešingai, kai likimas neskiria didelės kančios, mus kamuoja net menkiausi vargai ir nemalonumai. Turbūt tai tinka man. Esu dramų karalienė. Kartais per daug tirštinu spalvas...

Žinot, sakoma jog besišypsančios lūpos kartais kenčia daug labiau, nei ašarojančios akys. Kuo dažniau tai prisimenu, tuo labiau įsitikinu jog tai galiu pritaikyti sau. O ir ašaros šį kartą keistos. Ne tokios kaip visada. Jos karštos. Matyt todėl, kad skverbias iš giliai giliai, iš ten kur dar niekas nėra buvęs. Iš žmogaus širdies. Iš mano širdies. Iš tos pačios širdies, kuri verkia daug dažniau, nei akyse gali pamatyti.
Dabar man nebeatrodo jog verkiu dėl menkniekių. Man svarbiausia, kad žinau jog be ašarų nepažinsiu savęs, be jų nebus manęs. Ir vis dėlto, kiek daug gali vienas eilėraštis... Jis atspindi visą mano gyvenimą, o kartu ir nieko nepasako. Kažkam gal tai tik nevykęs bandymas prasimušt į meno pasaulį, o man tai - viskas, visas gyvenimas. Supratau, kad kitaip nebus. Supratau, kad reikia atsisveikinti su sapnais, kuriuose matau tave. Tai beprasmiška. Nenoriu susikurti kvailų iliuzijų, juolab jau ir metai ne tie, kad tikėčiau pasakomis. Keistai parašiau, kaip kokia senė. Na, ir? Ir kam nuo to sunkiau ar lengviau? Niekam! Argi nejuokinga? Gyveni, žmogau, tam, kad suprastum, jog atėjai vienas į šį pasaulį, vienas ir išeisi.
Šiąnakt neužmigau. Neįstengiau. Susapnavus tave. Tavo žvilgsnį. Tas akis. Buvo nuostabu, kol nepabudau. Taigi, tas sapnas, ta iliuzija atėmė visą praeitą naktį. Bet aš laiminga, nes pagaliau atrakinau tą smegenų dėžutės vietą, kur buvo įkalintos su tavimi susiję svajonės. Nuostabu.

Aš nevertas
Švelnių
Tavo žodžių,
Nei to ežero,
Pilno žvaigždžių.
Aš –Toks vienas.
Velnioniškai
Vienas,
Pasiilgęs zvilgsnio
Tavo ruduju akiu.
Aš nevertas,
Aš daug ko
Nevertas.
Amžinai
Amžinai
Neramus.
Ir ne vieną Tave
Aš prisimenu kartais,
Kai brendu naktimi
Į svajonių namus.