Tas skausmas, kurį jaučiu pastarosiomis dienomis, kai su sulaužytom kojom guliu savo lovoje, susisupus po apklotu, ir tas nepajėgimas gyventi slegia mano sielą it didžiulis akmuo. Judėjimo laisvė šiomis dienomis - ypatingas stebuklas, išskirtinė privilegija, kuria aš negaliu pasinaudoti - nei teigiamos mintys, nei kitų rūpestis nepadeda išsivaduoti iš to spaudimo. Visgi, tas skausmas, kurį jaučiu, padeda man suprasti, kaip svarbu ir gera jaustis sveikai. Kaip gera matyti, girdėti, ragauti, uosti, bėgioti, apkabinti ir žaisti. Kaip gera, kad esu gyva - kiekvienas oro įkvėpimas vertas daugiau nei 1 mln. Kiekvienas judesys - stebuklingas.

[Iš tų dienų dienoraščio]

Geriausiais vasaros vakarais..

1. Einu pasivaikščioti su mylimu žmogumi ir būtinai kaskart kertam šokoladinius ledus;

2. Žiūriu už širdies griebiančius ir sielą pamaitinančius filmus, įsitaisiusi ant sofos, vilkėdma pižamą, kai visi kiti jau miega;

3. Skaitau knygą balkone, lėtai gurkšnodama pačią skaniausią čiobrelių arbatą ir viską užmirštu;

4. Rašau laiškus Tau (gaila, kad kol kas tik taip ir galim bendraut. Pasiilgau:* Laukiu sugrįžtant), klausydama paukščių čiulbėjimo arba lietaus šniokštimo;

5. Grojant mėgstamai dainai šoku ir dūkstu iki išprotėjimo;

6. Mokausi pianinu skambinti naujus kūrinius. Gera jausti, kad gali;

7. Prie puodelio arbatos su draugėm “sutvarkom vidinio pasaulio reikalus”;

8. Joju...(mm) Joju pievom, miškais. Su žirgu maudaus tvenkiniuose... Taip. Aš myliu. Ir gali sakyt, kad man stogas nuvažiavo, kad aš išprotėjus...

Kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimą ir greitai išeina. Kiti būna ilgiau ir palieka pėdsakus mūsų širdyse. Ir mes pasikeičiame... Suprantu, kad privalu pažinti įvairius žmones, bet kas jiems suteikia teisę skaudinti kitą??

Kiek vėliau...

Kiek vėliau tu pajusi vos pastebimą skirtumą tarp rankos laikymo ir sielos supančiojimo...
Sužinosi, kad meilė nereiškia paramos, o draugija - saugumo.
Tu pradėsi suvokti, kad bučiniai nėra sužadėtuvių sutartys, o dovanos nėra pažadai.
Tu pradėsi susitaikyti su pralaimėjimais iškėlęs galvą ir žiūrėdamas tiesiai, nerodydamas nepasitenkinimo kaip suaugęs, o ne kaip sielvartaujantis vaikas.
Tu išmoksi planuoti gyvenimą remdamasis šia diena, nes rytojus neužtikrina, kad planai bus įgyvendinti.
Kiek vėliau sužinosi, kad degina net saulės šviesa, jei per ilgai būni joje...
Taigi, užuot laukęs, kol kas nors atneš tau gėlių, puoselėk savo sodą ir puošk savo sielą.
Ir tada sužinosi, kad gali iš tiesų viską ištverti, kad tikrai esi stiprus ir tikrai daug ko vertas.

Kaukės mūsų gyvenime.

''Kaukė suteikia žmogui minčių ir elgesio laisvę'',-sako filosofas Irvin D. Yalom. Sutinku su juo. Apsidairau. Kiek daug aplink ''kaukėtų'' žmonių. Jie nešioja kaukes kasdien. Jiems nereikia karnavalo ar Užgavėnių. Iš dalies galiu juos pateisinti. Pripažįstu - įvairiose situacijose ir aš apsisaugau užsidėdama kaukę.
Apsišarvuodami kaukėmis, žmonės bando paslėpti savybes, kurios jiems nepatinka. Sutinku, kad taip elgtis galima svetimų žmonių būryje, kur norima padaryti kuo geresnį įspūdį, tačiau kaip įmanoma šitaip elgtis kasdien? Juk tiek sau, tiek aplinkiniams sudarome sunkumų. Kaip įmanoma nuoširdžiai bendraut su žmogum, dėvinčiu kaukę? Nesuprantu. Kaip įmanoma didžiąją dalį gyvenimo maskuoti savybes, kurios tau nepatinka? Galbūt kitam žmogui tu būtent dėl tų paslėptų savybių ir patinki. Užjaučiu žmones, nesuprantančius to. Įsivaizduoju kaip jiems turėtų būti sunku. Na, nebent tai labai stiprūs žmonės, nes aš taip nesugebėčiau.
Gerbiu žmones, sugebančius priimti visą save tokį, koks yra ir nemėginančius kažko keisti ar slėpti. Juk tikėjimas savo ypatingumu - viltis, kad esi nepažeidžiamas...

Rūtos gimtadienio/Velykų tortas

Truputį (o gal net visai labai daug) pavėluotas įrašas;D Velykos buvo balandžio ketvirtąją, Rūtos gimtadienis - septintąją. Taigi;D Spręskit patys. Na, bet ne tame esmė. Tortas buvo SIAUBINGAIIIII skanus ir vertas nuodėmės. Man patiko visų reakcija ''Jau tik nesakyk, kad pati jį gaminai''. ''Pati''. Ir visi padarydavo išvadas ''Na va, kaip tos lūžę kojos tau padėjo. Išmokai gamint valgyt''. Iš tiesų, tai nieko labai jau tokio įspūdingo neišmokau. Tik pyragus, tortus ir visokius kitokius gardėsius;D Ir šiaip. Tai netapo mano hobiu ar pan. Oi, toli gražu;DD Kartais vos prisiverčiu salotas susipjaustyt, ką jau ten bešnekėt apie įmantrius patiekalus;D. Receptas:

Reikės:

sausainių ''Gaidelis'' (pusę kilogramo)
varškės (daugmaž kilogramą)
cukraus (keturi šimtai gramų)
vanilinio cukraus (arbatinį šaukštelį)
cinamono (arbatinį šaukštelį)
tirpios kavos ( keturi šaukštai)
penki bananai
sviesto (du šimtai gramų)
grietinėlės (penki šaukštai)
kakavos (penki šaukštai)

Eiga:

Į varškę sukrėsti vanilinį cukrų, du šimtus gramų paprasto cukraus, cinamoną ir susmulkintus bananus. Viską iki vientisos masės suplakti mikseriu. Tirpią kavą užpilti verdančiu vandeniu ir palikti atvėsti, kol bus galima įkišti pirštą. Tuomet merkti sausainius ir juos kloti į skardą. Sausainiai neturi būti visiškai ištbrinkę. Ant sausainių krėsti varškę ir ją tolygiai išteplioti. Taip viską sudėlioti, kol neliks produktų. Likusį sviestą ištirpinti, sudėti cukrų, grietinėlę ir viską labai gerai išmaišyti. Tuomet sudėti kakavą ir labai gerai išmaišyt. Karštą masę supilti ant torto ir tolygiai paskirstyti. Puošti riešutais, kokoso drožlėmis ar pan.:) Skanaus:))

Šokoladas. Šo-ko-laaa-dassss… Saldi nuodėmė, tokia viliojanti.
Sakykit, ar daug pažįstate žmonių, kurie tikrai nemėgsta šokolado? Gerai, o kiek žinote žmonių, kurie tikrai labai mėgsta šokoladą? Drąsiai spėju, kad skaičiai iškalbingi, tiesa?
Mano gyvenime dažniausiai būna maždaug taip. Didžiulė laimė, verčianti šokinėti ligi dangaus ir net kvapą užimanti? Šokoladas nuoširdžiam atšventimui. Netikėtai užklupęs stresas? Šokoladas paguodai. Kalnas mokslų ir laukiančių nesulaukiančių darbų? Šokoladas darbingumo skatinimui. Nuobodulys? Šokoladas tiesiog šiaip, pakramtymui. Liūdesys ar nesiliaujančios mažesnės ar didesnės problemos? Daug daug šokolado užsimiršimui…
Aš mėgstu šokoladą. Aš myliu šokoladą!