2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Fuck fuck fuck!!! Nekenčiu svajonių, nekenčiu svajoti... Vos tik išdrįstu bent menkiausią svajonėlę susikurti, tuoj pat ji sužlugdoma. Čia faktas. Man nelemta būt laimingai. Ne ilgiau nei porą dienų. Ir visas laimės burbulas sprogsta. Kaip po tokių ''išpuolių'' gali atsitiest?? Kiekvieną kartą vis iš naujo verkiu, draskaus, šaukiu, klykiu... Sutinku - aš bukaprotė. Niekaip neįkišu į savo kvailą makaulę, kad nieko gero tos svajonės neduoda. Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampaisi jas su savimi visą gyvenimą.


"Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Jauti? Norą bausti save... Norą pasiteisinti, kad esi gyvas... Norą pakeisti žinojimą, kad širdies gilumoje esi bailys ir egoistas... Nenorą žinoti... Nenorą atminti... Tai visą gyvenimą slypi tavyje. Išdavystė. Kaltė. Gėda."


Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Mano mintis. Man nebereikia ''draugų'', kurie tik naudojosi mano naivumu, patiklumu. Ačiū ir Ate.

[Ačiū Vaidulei. Jos dėka perskaičiau šią knygą;)]

2010 m. liepos 7 d., trečiadienis

Sunkiai yra suvokiama meilės galia, gebanti surišti du plonyčius siūlus, pasimetusius gyvenimo sumaištyje, skirtinguose pasaulio kraštuose, gebanti veikti be galo išmintingai ir kantriai, gebanti stulbinamai suverti atsitiktinumų vėrinėlį. Nors pavojinga pernelyg stipriai ir be išlygų prisirišti prie kito žmogaus. Tai nėra, kaip daug kas mano, tvirtos meilės įrodymas. Egoistiška meilė pasmerkta žlugti. Mano nuomone, meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis; santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi. Meilės reikia ieškoti savyje, ją brandinti ir tuomet tavo širdies magnetas pritrauks tokį, apie kurį mąstai, tokį, kokio nori, kokio esi vertas. Kokio ieškai - tokį randi. Tik kad ne visąlaik pavyksta suprasti, kad tai Tas, kurio nori. Labai dažnai klystam. Nors, manau,Dievas kartais specialiai atsiunčia mums ne tuos žmones, tam, kad kai atrasim Tą tikrąjį, labiau jį vertintume:) Juk negalime priversti mylėti tą, kurio šiuo metu trokšta mūsų širdis. Meilė yra tame, kuris myli, o ne tame, kurį myli. Žmonės pasakoja, kad vėlų rudenį gerai mylėti. Tuomet visi ištroškę artimo šilumos. Gal tikrai taip. Gali visą sielą, visą širdį atiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose...Žinai, kažkada pasakojau tau apie knygą ''Meilė''. Pameni? Noriu tau pacituot vieną pastraipą. Tada, kai skaičiau, atrodė, kad kiekvienas žodis apie mane. Dabar, kai turiu, ką mylėti, aš tik šypsausi juos skaitydama. Prisimenu savo naivumą...''Vienok buvo baisu gauti neigiamą atsakymą. Geriau gyventi bent ir viena viltimi nei žinoti, kad jau viskas pražuvo, kad paskutinis spindulys užgeso. Sunki yra ir nežinia. Jos našta veržia pečius. Ir vis didėja. Ima noras ją nutraukti, lengviau atsikvėpti. Ak, būtų gerai tamsią tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajam širdį, parodyti jos žaizdas ir paprašyti, kad jis papūstų į jas savo lūpomis. Tai, mano širdžiai būtų tarsi pats geriausias balzamas''.

P.S. Tikiuosi nesupyksi, kad paviešinau ištrauką iš laiško:)) Visviena esmės niekas nepagaus:**

2010 m. liepos 3 d., šeštadienis

Tas skausmas, kurį jaučiu pastarosiomis dienomis, kai su sulaužytom kojom guliu savo lovoje, susisupus po apklotu, ir tas nepajėgimas gyventi slegia mano sielą it didžiulis akmuo. Judėjimo laisvė šiomis dienomis - ypatingas stebuklas, išskirtinė privilegija, kuria aš negaliu pasinaudoti - nei teigiamos mintys, nei kitų rūpestis nepadeda išsivaduoti iš to spaudimo. Visgi, tas skausmas, kurį jaučiu, padeda man suprasti, kaip svarbu ir gera jaustis sveikai. Kaip gera matyti, girdėti, ragauti, uosti, bėgioti, apkabinti ir žaisti. Kaip gera, kad esu gyva - kiekvienas oro įkvėpimas vertas daugiau nei 1 mln. Kiekvienas judesys - stebuklingas.

[Iš tų dienų dienoraščio]

Geriausiais vasaros vakarais..



1. Einu pasivaikščioti su mylimu žmogumi ir būtinai kaskart kertam šokoladinius ledus;


2. Žiūriu už širdies griebiančius ir sielą pamaitinančius filmus, įsitaisiusi ant sofos, vilkėdma pižamą, kai visi kiti jau miega;


3. Skaitau knygą balkone, lėtai gurkšnodama pačią skaniausią čiobrelių arbatą ir viską užmirštu;


4. Rašau laiškus Tau (gaila, kad kol kas tik taip ir galim bendraut. Pasiilgau:* Laukiu sugrįžtant), klausydama paukščių čiulbėjimo arba lietaus šniokštimo;


5. Grojant mėgstamai dainai šoku ir dūkstu iki išprotėjimo;


6. Mokausi pianinu skambinti naujus kūrinius. Gera jausti, kad gali;


7. Prie puodelio arbatos su draugėm “sutvarkom vidinio pasaulio reikalus”;


8. Joju...(mm) Joju pievom, miškais. Su žirgu maudaus tvenkiniuose... Taip. Aš myliu. Ir gali sakyt, kad man stogas nuvažiavo, kad aš išprotėjus...





2010 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimą ir greitai išeina. Kiti būna ilgiau ir palieka pėdsakus mūsų širdyse. Ir mes pasikeičiame... Suprantu, kad privalu pažinti įvairius žmones, bet kas jiems suteikia teisę skaudinti kitą??

Kiek vėliau...

Kiek vėliau tu pajusi vos pastebimą skirtumą tarp rankos laikymo ir sielos supančiojimo...
Sužinosi, kad meilė nereiškia paramos, o draugija - saugumo.
Tu pradėsi suvokti, kad bučiniai nėra sužadėtuvių sutartys, o dovanos nėra pažadai.
Tu pradėsi susitaikyti su pralaimėjimais iškėlęs galvą ir žiūrėdamas tiesiai, nerodydamas nepasitenkinimo kaip suaugęs, o ne kaip sielvartaujantis vaikas.
Tu išmoksi planuoti gyvenimą remdamasis šia diena, nes rytojus neužtikrina, kad planai bus įgyvendinti.
Kiek vėliau sužinosi, kad degina net saulės šviesa, jei per ilgai būni joje...
Taigi, užuot laukęs, kol kas nors atneš tau gėlių, puoselėk savo sodą ir puošk savo sielą.
Ir tada sužinosi, kad gali iš tiesų viską ištverti, kad tikrai esi stiprus ir tikrai daug ko vertas.