Vasara.. Dieve, kokia nuostabi buvo ta 2007 metų vasara. Mūsų duetas: Eglė ir Vilis.. Vis dar tariant Jo vardą akyse sublizga ašara. Bet ką paaukočiau, kad Jis grįžtų. Skruostais byra ašaros. Verkiu. Juk nepraėjo nė metai, kai praradau tave. Turbūt dar ilgai prieš užmigdama mąstysiu apie tave, o pamačiusi tuščią tavo gardą, kris ašaros. Beprotiškai sunku. Sunku žiūrėti į nuotraukas, kuriose mes drauge. Tu įkvėpei manyje pasitikejimą savimi. MYLIU TAVE, VILI!!! Amžinai tavęs neužmiršiu.. Nežinau ar gerai, kad niekas man nieko nesakė, kai žirgyno direktorius tave pardavė. Netoli, į Suomiją, tačiau žinau, jog tavęs daugiau nebepamatysiu ir dėl to man labai skaudu. Ta vasara buvo pati nerealiausia mano gyvenime! Dieve, mane gali suprasti tik žmogus buvęs tokioj pat situacijoj. Juk kitas nesupras to jausmo, kai sėdi ant žirgo, nejauti po kojom žemės,tiesiog skrendi, pro šalį stebi žydinčias pievas, jauti šilumą ir vėsų vėją.. Štai ir vėl ašaros byra.. Negaliu kitaip. Kai pamenu tą šiltą vasaros naktį, kai miegojom ant šieno žirgyne ir naktį jojom po žvaigždėtu dangum į ežerą. Kai visi sėdėjom prie laužo.. Taip nerealu! Gaila, kad nėra jokių nuotraukų, tačiau tai mums tada nerūpėjo, mums buvo tiesiog gera. Pamenu, kai vijomės arklius su dviračiais.. Kur tau! Negi juos pavysi? Vilis- mano juodasis gražuolis.. Dar dabar pamenu Jo tamsias akis ir švelnų žvilgsnį, baltą žvaigždę kaktoje.. Gal kas pamanytų, jog tai nesąmonė! Bet man tai nerūpi, žinau tik tiek, kad neįmanoma taip lengvai pamiršti tų jausmų, kai po nesėkmingos treniruotės verki apsikabinęs žirgo kaklą ir jauti jo šilumą, bei matai gėrio persmelktas Jo akis.. Dieve, paaukočiau bet ką, kad tik visa tai grįžtų. Dar dabar atsimenu tą 2008m kovo 23 dieną, kai Jį išvezė. Verkiau.. Tačiau ne dramatiškai, nerėkiau kaip pasiutusi, nors visa esybe troškau to. Mano širdis plyšo perpus ir tą pusę išsivezė Jis. Mano JUODASIS GRAŽUOLIS. Nerėkiau, nes žinojau, jaučiau, mačiau, liūdnas savo juoduko akis. Jis žvengė, spyriojos, tad aš išėjau, kad nematyčiau Jo, o jis manęs. Žinau, kad žirgai visą gyvenimą atsimena savo pirmąjį raitelį ir liūdi, kai tenka jį palikti, taigi tikiu, noriu tikėti, jog kad ir kur Jis dabar yra - atsimena mane. Vili, nepamiršiu tavęs! Tu esi geriausia, ką man dvė likimas. Visąlaik skaudės, kai pagalvosiu ''o kas būtų, jeigu būtų''. Žinau, kad tas skaudulys įstrigęs į mano širdį liks visam gyvenimui...
