Žvaigždės...

Mano planetoje viskas per daug maža, tai negaliu tau parodyti, kur mano žvaigždė. Taip ir geriau. Mano žvaigždė tau bus viena iš daugelio žvaigždžių. Todėl tu mėgsi žiūrėti į visas žvaigždes. Jos visos bus tavo bičiulės. Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios. Vieniems, kurie keliauja, žvaigždės yra kelrodės. Kitiems jos - tik smulkus žiburiukai. Mokslininkams jos yra uždavinys, kurį reikia išspręsti. O dauguma, dėl perdėto stebėjimo išvis nebepakelia galvos į dangų. Tarsi žvaigždės būtų natūralus, atsibodęs dalykas. Bet visos tos žvaigždės tyli. O tu turėsi tokių žvaigždžių, kurių niekas neturi...
Kai tu nakčia žiūrėsi į dangų, todėl, kad aš vienoje iš tų žvaigždžių gyvensiu, kai mirsiu, tau atrodys, lyg visos žvaigždės juoktųsi. Tu turėsi žvaigždžių, kurios moka juoktis! Ir kai tau praeis liūdesys (liūdesys visada praeina), tu būsi patenkintas, kad mane pažinojai. Tu visada būsi mano bičiulis. Tave ims noras juoktis kartu su manimi. Ir tu kartais atidarysi langą - taip sau, dėl malonumo... Ir tavo draugai stebėsis, pamatę, kaip tu juokiesi, žiūrėdamas į dangų. Tada tu jiems pasakysi: ''Taip, žvaigždės mane visada prajuokina!'' Ir jie manys, kad tu - nepilno proto. Aš tau būsiu iškrėtus labai netikusį pokštą... Taigi, aš tau būsiu davusi ne žvaigždes, bet krūvą mažų žvangučių, mokančių juoktis... Prisimink tai, jei kartais mirčiau anksčiau nei tu.

Ko dar reikia?

Kai stovi prie karsto, nors jis ir ne tau skirtas, ar neateina noras pagalvoti apie savo gyvenimą?
Ar neateina noras paklausti savęs, kodėl gyveni, ir paklausti žmogaus, kodėl jis mirė?
Kai matai karstą ir žmogų, ar nemąstai: kam tu? kodėl tu?
Ar ne dažnai jie dabar greta vienas kito?
Žmogus ir karstas.
Karstas ir žmogus.
Ar ne per daug dažnai jie dabar vienas šalia kito?
Juk karas baigėsi. Ačiū Dievui, pasibaigė.
Ko dar?
Dar ko reikia?

Naktis.

Dabar naktis. Tamsu. Aš žinau, žiemą naktys tamsesnės. Tikriau ne žiemą, o rudenį, kai viskas aplinkui juoda. Juodi stogai, juoda žemė, juodas dangus, pritvinkęs rašalo. Kaip tuomet jaučiasi žmogus, kurio siela irgi juoda?
Aš žinau, kaip tuomet jaučiasi žmogus su juoda siela. Jis gali pereiti skersai išilgai visą pasaulį atviromis akimis, jis susilies su tomis tamsiomis pasaulio spalvomis, jam bus lengva, nes jis nematys savęs ir nematys pasaulio. Nėra spalvų skirtumo. Viskas vienoda. Todėl niekas neišsiskiria. Nei siela, nei dangus, nei juodi stogai. Gerai...
Dabar pavasario naktis. Tamsa persišviečia kaip pilkai mėlynas stiklas. Bet jeigu nori, kad būtų tamsiau, gali primerkti akis. Žmogaus akis - puikus instrumentas. Gali pridaryti, gali atidaryti, gali visai jas užverti. Ištisas diapazonas nuo piano pianissimo iki forte fortissimo. Ar to maža?
Šviečia mėnulis, ir žvaigždžių daug. Mėnulis vartosi nuo šono ant šono, ieško patogesnės padėties. Jam kas - amžinas žaidimas: išdyla viena pusė, priauga kita pusė, vartykis sau ir vartykis į sveikatą. Tik žvaigždės kaip adatos bado akis. Jos blyksi pasiutusiai nevienodai: raudonai, žaliai, mėlynai, auksu, o gal net tokia spalva, kurios mes visai nežinome. Tada reikia užmerkti akis. Jau! Nieko nebėra. Jokių žvaigždžių, jokių mėnulių.
Su manim sunku ginčytis. Man pačiai sunku su savim ginčytis. Aš užsimerkiu, nieko nebėra, ir dabar galiu sakyti: nėra realaus pasaulio, viskas - iliuzija. Kaip aš noriu, taip aš matau. Kas pasakė, kad naktis juoda, kad mėnulis geltonas? Aš sakau, kad naktis balta, o mėnulis visai neegzistuoja - tai banali, nereikalinga dėmė.