Mano planetoje viskas per daug maža, tai negaliu tau parodyti, kur mano žvaigždė. Taip ir geriau. Mano žvaigždė tau bus viena iš daugelio žvaigždžių. Todėl tu mėgsi žiūrėti į visas žvaigždes. Jos visos bus tavo bičiulės. Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios. Vieniems, kurie keliauja, žvaigždės yra kelrodės. Kitiems jos - tik smulkus žiburiukai. Mokslininkams jos yra uždavinys, kurį reikia išspręsti. O dauguma, dėl perdėto stebėjimo išvis nebepakelia galvos į dangų. Tarsi žvaigždės būtų natūralus, atsibodęs dalykas. Bet visos tos žvaigždės tyli. O tu turėsi tokių žvaigždžių, kurių niekas neturi...
Kai tu nakčia žiūrėsi į dangų, todėl, kad aš vienoje iš tų žvaigždžių gyvensiu, kai mirsiu, tau atrodys, lyg visos žvaigždės juoktųsi. Tu turėsi žvaigždžių, kurios moka juoktis! Ir kai tau praeis liūdesys (liūdesys visada praeina), tu būsi patenkintas, kad mane pažinojai. Tu visada būsi mano bičiulis. Tave ims noras juoktis kartu su manimi. Ir tu kartais atidarysi langą - taip sau, dėl malonumo... Ir tavo draugai stebėsis, pamatę, kaip tu juokiesi, žiūrėdamas į dangų. Tada tu jiems pasakysi: ''Taip, žvaigždės mane visada prajuokina!'' Ir jie manys, kad tu - nepilno proto. Aš tau būsiu iškrėtus labai netikusį pokštą... Taigi, aš tau būsiu davusi ne žvaigždes, bet krūvą mažų žvangučių, mokančių juoktis... Prisimink tai, jei kartais mirčiau anksčiau nei tu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą