“Ko verta gyvybė?“
Mirtis yra žmogaus gyvenimo dalis – per ją atsiveria tikroji žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė. Tai ne tik biologinė kategorija. Mirtis – įsisąmoninta baigtis, tampanti žmogaus egzistencijos dalimi. Ji neišvengiama, todėl gyvenant reikia pasirengti mirčiai. Gyvenimo pabaiga žmonėms nepaaiškinamas ir sunkiai suvokiamas dalykas, sukeliantis įvairias baimes ir nežinomybę. Juk mirtis realybėje atrodo pakankamai grėsmingai.
Eutanazijos problema atspindi tą žmonijos vystymosi stadiją, kai žmogus imasi drąsiau ginti savo laisves. O viena iš jų – laisvė pasirinkti mirtį, laisvė išeiti iš gyvenimo pakelta galva tada, kada norisi, o ne tada, kai Dievas, likimas ar gamta pašauks. Žmogus mano turįs teisę pasirinkti gyventi ar mirti. Eutanazija yra labai artimai susijusi su žmogaus požiūriu į gyvenimą, į mirtį, į savižudybę. Žmogus leidžia, kad jį nužudytų kitas, pats nusižudo, išgėręs gydytojo paskirtą nuodų dozę, arba nepriima jam teikiamos pagalbos ir atsisakydamas gydymo renkasi mirtį. O juk didžiausia vertybė – gyvenimas ir gyvybė.
Juk mirtis, tai skausmas, kančia, o šiuolaikiškas žmogus verčiau mirs, nei kovos dėl gyvenimo. Tampame per gležni, nebesugebame, bijome įsipareigoti prieš Dievą, prieš artimuosius. Bijome skausmo, nežinomybės. Ir visa tai tik dėl noro nugyventi savo amželį lengvai ir nerūpestingai.
Manau, žmonės, kurie renkasi eutanaziją kaip būdą palengvinti savo kančias, negyveno pilno, visaverčio gyvenimo. Juk joks žmogus taip nesimėgauja tikruoju gyvenimu, kaip tas, kuris yra pasirengęs išeiti Dievo paskirtu laiku. Mes panašūs į tuos pievoje besiganančius avinėlius, kai mėsininkas akimis jau renkasi vieną ar kitą iš jų; ir mes, gyvendami savo palaimingas dienas, nežinome, kokią negandą kaip tik dabar mums rengia likimas. Todėl privalome džiaugtis viskuo, ką jis mums parengė.
Kodėl, vos užklupus nelaimei, klausiame: „Dieve, už ką man?“. Kodėl, kai būname laimingi neklausiame už ką mums ta laimė?
Kaip lengva, vos prisiartinus kančiai nusižudyti eutanazijos būdu. Juk kančia kyla iš klaidingo įsitikinimo, jog dauguma nelaimių nutinka atsitiktinai, ir todėl jų galima išvengti. Verčiau suvokti tiesą: kančia ir skausmas neišvengiami, nuolatiniai, ir tai yra gyvenimo esmė. Nereikia to bijoti.
Didžiausia žmogaus vertybė – gyvenimas ir gyvybė, tačiau šių dienų visuomenei tenka nuolat priminti šias neįkainojamas vertybes. Katalikų Bažnyčios pozicija dėl žmogaus gyvybės visada buvo aiški ir vienareikšmiška – žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Tačiau šiais laikais vis akivaizdesnė tampa tendencija žmogaus gyvenimą prilyginti bet kokiam kitam vartojamam daiktui. Teigiama, kad žmogus yra savo gyvenimo savininkas bei šeimininkas ir gali, bei turi teisę to gyvenimo atsisakyti, kada jis tampa nebetinkamas. Bažnyčia tiki, kad gyvenimas skiriasi nuo visų kitų vartojamų produktų ar daiktų: gyvenimas kyla iš Dievo ir žmogus nėra jo savininkas, galintis elgtis kaip tinkamas. Gyvybę Dievas davė ir tik Jis ją gali atimti.
Nė vienas žmogus, savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį. Juk galiausiai mirtis turi nugalėti, nes mes jai priklausome nuo pat gimimo.
Mirtis yra žmogaus gyvenimo dalis – per ją atsiveria tikroji žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė. Tai ne tik biologinė kategorija. Mirtis – įsisąmoninta baigtis, tampanti žmogaus egzistencijos dalimi. Ji neišvengiama, todėl gyvenant reikia pasirengti mirčiai. Gyvenimo pabaiga žmonėms nepaaiškinamas ir sunkiai suvokiamas dalykas, sukeliantis įvairias baimes ir nežinomybę. Juk mirtis realybėje atrodo pakankamai grėsmingai.
Eutanazijos problema atspindi tą žmonijos vystymosi stadiją, kai žmogus imasi drąsiau ginti savo laisves. O viena iš jų – laisvė pasirinkti mirtį, laisvė išeiti iš gyvenimo pakelta galva tada, kada norisi, o ne tada, kai Dievas, likimas ar gamta pašauks. Žmogus mano turįs teisę pasirinkti gyventi ar mirti. Eutanazija yra labai artimai susijusi su žmogaus požiūriu į gyvenimą, į mirtį, į savižudybę. Žmogus leidžia, kad jį nužudytų kitas, pats nusižudo, išgėręs gydytojo paskirtą nuodų dozę, arba nepriima jam teikiamos pagalbos ir atsisakydamas gydymo renkasi mirtį. O juk didžiausia vertybė – gyvenimas ir gyvybė.
Juk mirtis, tai skausmas, kančia, o šiuolaikiškas žmogus verčiau mirs, nei kovos dėl gyvenimo. Tampame per gležni, nebesugebame, bijome įsipareigoti prieš Dievą, prieš artimuosius. Bijome skausmo, nežinomybės. Ir visa tai tik dėl noro nugyventi savo amželį lengvai ir nerūpestingai.
Manau, žmonės, kurie renkasi eutanaziją kaip būdą palengvinti savo kančias, negyveno pilno, visaverčio gyvenimo. Juk joks žmogus taip nesimėgauja tikruoju gyvenimu, kaip tas, kuris yra pasirengęs išeiti Dievo paskirtu laiku. Mes panašūs į tuos pievoje besiganančius avinėlius, kai mėsininkas akimis jau renkasi vieną ar kitą iš jų; ir mes, gyvendami savo palaimingas dienas, nežinome, kokią negandą kaip tik dabar mums rengia likimas. Todėl privalome džiaugtis viskuo, ką jis mums parengė.
Kodėl, vos užklupus nelaimei, klausiame: „Dieve, už ką man?“. Kodėl, kai būname laimingi neklausiame už ką mums ta laimė?
Kaip lengva, vos prisiartinus kančiai nusižudyti eutanazijos būdu. Juk kančia kyla iš klaidingo įsitikinimo, jog dauguma nelaimių nutinka atsitiktinai, ir todėl jų galima išvengti. Verčiau suvokti tiesą: kančia ir skausmas neišvengiami, nuolatiniai, ir tai yra gyvenimo esmė. Nereikia to bijoti.
Didžiausia žmogaus vertybė – gyvenimas ir gyvybė, tačiau šių dienų visuomenei tenka nuolat priminti šias neįkainojamas vertybes. Katalikų Bažnyčios pozicija dėl žmogaus gyvybės visada buvo aiški ir vienareikšmiška – žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Tačiau šiais laikais vis akivaizdesnė tampa tendencija žmogaus gyvenimą prilyginti bet kokiam kitam vartojamam daiktui. Teigiama, kad žmogus yra savo gyvenimo savininkas bei šeimininkas ir gali, bei turi teisę to gyvenimo atsisakyti, kada jis tampa nebetinkamas. Bažnyčia tiki, kad gyvenimas skiriasi nuo visų kitų vartojamų produktų ar daiktų: gyvenimas kyla iš Dievo ir žmogus nėra jo savininkas, galintis elgtis kaip tinkamas. Gyvybę Dievas davė ir tik Jis ją gali atimti.
Nė vienas žmogus, savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį. Juk galiausiai mirtis turi nugalėti, nes mes jai priklausome nuo pat gimimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą