Kaip dažnai šiomis dienomis rašau. Net pačiai keista. Bet viskas tiesiog liejasi ir liejasi. Iš širdies. Iš tuščios, išdžiuvusios širdies. Liūdna. Nenormalu. Vos prieš porą valandų buvau tokia laiminga... Bet prieš tas pačias porą valandų pajutau liūdesį. Jis sukaustė mano širdį ir nebepaleidžia. Neatrakino jos net tada, kai mačiau patį nuostabiausią dangų.
Nemyli. Niekas nemyli. Pajutau tai TADA. Pajutau, kai girdėjau TUOS žodžius. O gal ne. Gal kai supratau, jog mūsų niekas nebesieja. Manęs nei kiek nesutrikdė tavo žvilgsnis, tavo žodžiai. Širdis nė nekrustelėjo, nors į tavo nuotrauką žiūrėjau labai ilgai. Anksčiau nedrįsdavau dirstelėti, o dabar... Eidama namo visiškai atsiribojau nuo realybės (džiaugiuos, kad to išmokau). Negirdėjau kas ką sakė. Man nebuvo įdomu ar svarbu. Mano širdis norėjo šaukti. Nors dangus buvo toks gražus. O vakaras mielas. Supratau: širdis per daug išdžiuvusi. Ji ėmė skilinėti. Keista. Juk turėčiau jausti ramybę, kad išsivadavau nuo neįmanomų svajonių. Nuo tų vaizdinių, kurie neleido man ramiai gyventi ir leido tikėti neįmanomais dalykais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą