''Laimės paukštė - ugninė, ilgai neišlaikysi - nudegins.''
Būna akimirkų, kai atrodo, tarsi žemė susiliečia su dangumu - laimės akimirkų. Palyginus dabartinę mano būseną ir tą, kurioje būdama rašiau tuos depresiškus tekstus, tai būtų lyg diena ir naktis. Keista, tiesa? Svarbiausia, kad net pati nežinau, kas mane verčia jaustis laiminga... Visus myliu, visi man geri, mieli ir gražūs. Net ir tie žmonės, kurie anksčiau gerokai kvaršindavo galvą, dabar man atrodo lyg maži, mieli kačiukai, žaidžiantys su siūlų kamuoliukais.
Nesuprantu. Juk laimė netvindo mūsų gyvenimo tarsi be paliovos plūstanti srovė. Ji praeina ir vėl švysteli dažniausiai visai netikėtai. Ko mums reikia, kad būtume laimingi? Labiausiai, manau - laiko. Laiko pasigrožėti gėle, ją pamilti. Laiko ir džiaugsmo. Bet kokio abipusio susikalbėjimo, kurio man taip trūko. Dėkoju tai vienintelei, kuri sukuria pirmus kartus, kad galiu iki soties išsikalbėti ir žinoti, jog būsiu suprasta. Turbūt tai sudaro kažkiek procentų mano laimės:) Ačiū.
Jaučiuos laiminga nors kartu ir bijau. Juk džiaugsmas reikalauja daugiau atsidavimo, daugiau drąsos nei skausmas, nes kentėdama skausmą bent žinau kodėl jį kenčiu, o būdama laiminga jaučiuosi lyg mesčiau iššūkį nežinomai tamsumai.
Tačiau velniop tą baimę. Juk klaidų ir pažadų netesėjimų, net ir nejautrumo neišvengia nei vienas žmogus. Bet laimės mūsų gyvenime būna nepalyginti daugiau, tik bijodami patys ją sugriaunam! Bandau suprasti, noriu suprasti, kad pasaulis ne ką pastovesnis už jūros bangas. Nesvarbu ar mes kankinamės, ar džiaugiamės - viskas netrukus išblėsta. Tad ar verta bijot dėl tokių nepastovių dalykų? Manau, kad ne. Geriau džiaugtis tuo, kuo gyveni šiandien, tuo, kad šiandien tau gera, negu liūdėti dėl to, kad visa tai praeis.
Taigi, apibendrinant viską, ką norėjau pasakyti, vertėtų pabrėžti, jog gyvenimas yra nykstanti dabarties akimirka, kuria tiesiog PRIVALOME džiaugtis! :)
Būna akimirkų, kai atrodo, tarsi žemė susiliečia su dangumu - laimės akimirkų. Palyginus dabartinę mano būseną ir tą, kurioje būdama rašiau tuos depresiškus tekstus, tai būtų lyg diena ir naktis. Keista, tiesa? Svarbiausia, kad net pati nežinau, kas mane verčia jaustis laiminga... Visus myliu, visi man geri, mieli ir gražūs. Net ir tie žmonės, kurie anksčiau gerokai kvaršindavo galvą, dabar man atrodo lyg maži, mieli kačiukai, žaidžiantys su siūlų kamuoliukais.
Nesuprantu. Juk laimė netvindo mūsų gyvenimo tarsi be paliovos plūstanti srovė. Ji praeina ir vėl švysteli dažniausiai visai netikėtai. Ko mums reikia, kad būtume laimingi? Labiausiai, manau - laiko. Laiko pasigrožėti gėle, ją pamilti. Laiko ir džiaugsmo. Bet kokio abipusio susikalbėjimo, kurio man taip trūko. Dėkoju tai vienintelei, kuri sukuria pirmus kartus, kad galiu iki soties išsikalbėti ir žinoti, jog būsiu suprasta. Turbūt tai sudaro kažkiek procentų mano laimės:) Ačiū.
Jaučiuos laiminga nors kartu ir bijau. Juk džiaugsmas reikalauja daugiau atsidavimo, daugiau drąsos nei skausmas, nes kentėdama skausmą bent žinau kodėl jį kenčiu, o būdama laiminga jaučiuosi lyg mesčiau iššūkį nežinomai tamsumai.
Tačiau velniop tą baimę. Juk klaidų ir pažadų netesėjimų, net ir nejautrumo neišvengia nei vienas žmogus. Bet laimės mūsų gyvenime būna nepalyginti daugiau, tik bijodami patys ją sugriaunam! Bandau suprasti, noriu suprasti, kad pasaulis ne ką pastovesnis už jūros bangas. Nesvarbu ar mes kankinamės, ar džiaugiamės - viskas netrukus išblėsta. Tad ar verta bijot dėl tokių nepastovių dalykų? Manau, kad ne. Geriau džiaugtis tuo, kuo gyveni šiandien, tuo, kad šiandien tau gera, negu liūdėti dėl to, kad visa tai praeis.
Taigi, apibendrinant viską, ką norėjau pasakyti, vertėtų pabrėžti, jog gyvenimas yra nykstanti dabarties akimirka, kuria tiesiog PRIVALOME džiaugtis! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą