Tiek daug norų. Tiek daug ilgesio. Tiek daug skausmo, dažniausiai paviršutiniško ir tik retkarčiais iš tikrųjų gilaus. Likimo skausmo. Gyvenimo skausmo. Tačiau tiek pat, o gal net žymiai daugiau, aplink yra meilės. Ji supa mus visur. Meilė kaip paukštis. Atskrenda kada tau jos reikia. O išskrenda, kai nebegali be jos gyventi.
Keista.. Neįsivaizduoju kodėl apie ją rašau. Gal dėl TOS šypsenos, kurią gavau dovanų iš pono D. Kaip greit svajonės nuneša mane į fantazijų pievas, kuriomis laksto įsimylėjėliai. Ne. Aš neįsimylėjau. Oj, toli gražu. Bet ta šypsena. Tik ta šypsena ir tas žvilgsnis. Nežinau kaip ir kuo, bet jis mane paveikė. Ilgai apie tai mąsčiau ir dar dabar mąstau, bet žinau, kad blogiausias būdas ilgėtis žmogaus, tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą