Žinot, sakoma jog besišypsančios lūpos kartais kenčia daug labiau, nei ašarojančios akys. Kuo dažniau tai prisimenu, tuo labiau įsitikinu jog tai galiu pritaikyti sau. O ir ašaros šį kartą keistos. Ne tokios kaip visada. Jos karštos. Matyt todėl, kad skverbias iš giliai giliai, iš ten kur dar niekas nėra buvęs. Iš žmogaus širdies. Iš mano širdies. Iš tos pačios širdies, kuri verkia daug dažniau, nei akyse gali pamatyti.
Dabar man nebeatrodo jog verkiu dėl menkniekių. Man svarbiausia, kad žinau jog be ašarų nepažinsiu savęs, be jų nebus manęs. Ir vis dėlto, kiek daug gali vienas eilėraštis... Jis atspindi visą mano gyvenimą, o kartu ir nieko nepasako. Kažkam gal tai tik nevykęs bandymas prasimušt į meno pasaulį, o man tai - viskas, visas gyvenimas. Supratau, kad kitaip nebus. Supratau, kad reikia atsisveikinti su sapnais, kuriuose matau tave. Tai beprasmiška. Nenoriu susikurti kvailų iliuzijų, juolab jau ir metai ne tie, kad tikėčiau pasakomis. Keistai parašiau, kaip kokia senė. Na, ir? Ir kam nuo to sunkiau ar lengviau? Niekam! Argi nejuokinga? Gyveni, žmogau, tam, kad suprastum, jog atėjai vienas į šį pasaulį, vienas ir išeisi.
Šiąnakt neužmigau. Neįstengiau. Susapnavus tave. Tavo žvilgsnį. Tas akis. Buvo nuostabu, kol nepabudau. Taigi, tas sapnas, ta iliuzija atėmė visą praeitą naktį. Bet aš laiminga, nes pagaliau atrakinau tą smegenų dėžutės vietą, kur buvo įkalintos su tavimi susiję svajonės. Nuostabu.