Nesąmonė. Viskas vien nesąmonės. Nesuprantu kaip žmonės gali viską vien per vieną akimirką imti ir nubraukti? To tiesiog nesuvokiu. Gal geriau būtų pašnekėti akis į akį, bet žinau, kad nepasakyčiau visko taip kaip noriu.
Nejaugi įmanoma taip stipriai klysti dėl žmonių? Mano nuomone, tikri draugai žiūri tau į akis ir mato tavo sielą. Juk aš turiu teisę pykti ant man brangių žmonių. Ir jei jie iš tiesų vertina mūsų draugystę, leidžia visą pyktį sukramtyti ir nuryti. Tiesiog iškenčia tas visas nesąmones. Juk visas gyvenimas yra nykstanti akimirka. Todėl visiškai nesuprantu kai žmonės pykstasi, o prie karsto verkia. Krokodilo ašaros. Dabar suprantu tik tiek, kad aš per ilgai buvau viena, be pažįstamų, be draugų, todėl nebemoku elgtis juos turėdama, nebemoku jų saugoti. Akivaizdu tik viena, kad jei kokį žmogų iš tikrųjų labai vertini, šitai nuo jo reikia slėpti lyg nusikaltimą.
Tokia jau aš esu, mielieji. Tad, manau, tai pirmas išbandymas. Jei dėl mano nuotaikų ar pyktumų viskas tiesiog ''užrišama'', tada jau atleiskit, bet mums nepakeliui. Taip, gal ir kvailas mano pyktis. Gal. Aš sutinku jog mano charakteris ne auksinis, bet savęs juk nepakeisiu, o ir nenoriu to daryti. Manau, vakar atsivėrė senos žaizdos, viskas susidėjo į krūvą ir štai - bumpt! Gal per daug norėjau, per daug tikėjaus, idealizavau žmones, nors pasaulyje tobulybių nėra. Juk kiekvienas gyvena už save. Taip pat kaip ir aš. Neveltui sakoma, jog skorpionai viską kaupia savyje, o kai nebelieka laisvos vietos, gali visą savaitę lieti pykti kol vėl ištuštės.
Ne, nesiruošiu pykt taip ilgai. Juolab ir savo kaltės matau. Žinot kaip sakoma? Didelėje kančioje maži skausmai atrodo beveik nejuntami, ir priešingai, kai likimas neskiria didelės kančios, mus kamuoja net menkiausi vargai ir nemalonumai. Turbūt tai tinka man. Esu dramų karalienė. Kartais per daug tirštinu spalvas...