"Nebūk saldus - nuris, nebūk kartus - išspjaus"- rašoma vienoje lietuvių laudies apysakoje.
Perskaičius visą Oskaro Vaildo kūrinį "Doriano Grėjaus portretas", kyla daugybė minčių. Nejaugi žmonija taip nusirito iki to, kad išorinis grožis lipa ant pjedestalo, o žmogaus vidus, kuris kartais būna daug kartų gražesnis, išgyvena renesansą? Kaip tai nutiko? Kas turėjo taip sukrėsti žmones, jog jie atsigręžė į laikinus dalykus?
Klausimų daugybė, o atsakymų - dar daugiau. Juk žmonių pasaulyje milijardai, o kaip žmogus - taip skirtinga nuomonė. Todėl negalima vienareikšmiškai atsakyti jog pakeičia grožis sielą ar nepakeičia. Aš manau, jog tik paparasta siela aiškiai atsispindi savo išorės veidrodyje, o stipri turi daugybę pakankamai storų lukštų, kurių dabartinė visuomenė nesureikšmina. O gal tiesiog tingi ar bijo pažvelgti nuodugniau, giliau? Juk daug paprasčiau pažvelgti, priklijuot etiketę "Negražus" ir taip lyg konvejeriu.
Turime pripažinti, jog smulkūs dalykai iš tiesų yra smulkūs, tačiau neatsižadėti savęs ir smulkmenose yra tikrai didu. Juolab šiuolaikiniame pasaulyje, kurį jau užvaldė didybės manija. Žmogus nebesugeba pabūti vienas su savimi. Nori pabėgti, nes bijo suprasti savo klaidas, iškreiptą žmogaus išorės ir vidaus vaizdavimą.
Ir vis dėlto, kaip galėčiau atsakyti į šį esminį klausimą? TAIP. Tik taip. Nes gražus žmogus pats tai suvokdamas naudojasi savo išvaizda, taip skurdindamas savo vidų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą