Ašaros. Kokios dažnos jos, šiomis dienomis. Kaip gaila baigt muzikos mokyklą. Vos tik pagalvoju apie tai, kad daugiau nebus tų akimirkų, kai kartu juokėmės, dainavom, jaudinomės... Gaila... Man be galo gaila viską palikti. Skaudu skirtis su žmonėmis, su kuriais praleidom 8 metus ir žinot, kad viskas baigėsi.
Akivaizdu, jog šis mėnuo, mano gyvenime, yra didžiulių pokyčių metas. Baigėsi draugystė, baigėsi muzika... Tačiau atradau nuostabią draugę, kartu atradom abiems įdomią veiklą. Ir kas gali pasakyt, kuris etapas buvo geresnis? Manau, niekas. Nes aš pati to pasakyt nesugebėčiau. Visgi, Dievulis mane myli, nes neleido priimt skuboto sprendimo ir atvėrė akis. Leido pažint artimus žmones. Šiam laikotarpiui dar reiktų dviejų dalykų, kurie paverstų mano gyvenimą pačiu nuostabiausiu.. Bet, lai tai lieka MŪSŲ paslaptimi;)