Džaugsmas. Didžiulis džiaugsmas mano širdyje. Seniai buvau tokia laiminga. Supratau, jog laimė yra kažkoks labai keistas, mums, paprastiems žmonėms, sunkiai suvokiamas dalykas. Šįkart mano laimės spindulėlis, esi tu, mano mieloji. Dėkoju Dievui ir visoms aukštesnioms jėgoms, kad leido man pažinti tave. Tu esi nerealiausias žmogus, kurį pažįstu. Gerbiu tave dėl to, kad pažinodama mane aštuonis metus, sugebi šypsotis. Kaip aš turėdama tokį nuostabų žmogų savo širdyje (tikri draugai patalpinami joje) neįvertinau to? Na, bet nereikia gailėtis, reikia džiaugtis tuo jog tą vakarą atradau tave.
Niekada nepamiršiu, kai mes, mano mieloji, verkėm. Apsikabinom ir verkėm, verkėm... Nepamiršiu ir tavo žodžių: "Tu šios dienos negalėsi gyventi be vakarykštės. Tu šiandien gyvensi su vakar diena. O kadangi taip bus ir toliau, kasdien šiek tiek stebėsies, tarsi tai patirtum pirmą kartą - ir kas dieną dėkosi, kaip dėkojama atsisveikinant, nes juk tai ir yra atsisveikinimas: juk šią dieną - taip, šią dieną - tu gyveni paskutinį kartą''. Tai buvo nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Verkiau ir verkiau, o daugelis nesuprato, kodėl. Aš verkiau, nes tas stebuklas, tas jausmas, kai esi laukiamas, draugiškai sutinkamas...tas jausmas, jis nerealus! Ir staiga, staiga viskas dingsta, lieki lyg prarajoje. Verkiau, nes niekinau save dėl to, kad per vėlai supratau, koks nuostabus tu žmogus. Priimi mane tokią, kokia esu.
Kvaila buvau, ieškodama kažko artimo ir neįvertindama to, ką turiu. Tu vienintelė žinai viską viską apie mane. Atsimenu, kaip išpildei mano slapčiausią svajonę, nors apie ją nė nežinojai... O kaip gi kitaip? Niekas negali manes suprast geriau, nei tu. Tu pati viską patyrusi savo kailiu. Koncertų drebulys, prieš egzminus pilve skraidantys drugeliai, mylimo žmogaus abejingumas, skrydžio jausmas, kai sėdi ant žirgo... Prisimenu, kai sodinau tave ant savo Juoduko, ir tu ištarei: "Pasitikiu juo''. Gal kitiems tie žodžiai nieko nereiškia, bet man tai įstrigo giliai širdyje, kaip Juoduko pripažinimas, kaip pasitikėjimas juo ir manimi. Tai nuostabus jausmas, kai kitas žmogus pripažįsta tai, kuo gyveni kasdien. Žaviuosi tavimi dar ir dėl to, kad norėjai pajusti tą jausmą, apie kurį tiek kalbėdavau. Tu esi patyrusi viską, ką ir aš. Tai nuostabu, nes kitam žmogui gali valandu valandas pasakot, jis lingsės galva, bet nieko neįsivaizduos. O tu...
Dabar suprantu, ką reiškia posakis: "Dievas užveria duris, bet atidaro langą". Su vienais žmonėmis bendravimas nutrūksta, o kitus atrandi. Skaudžiai išgyvenu praradimus, nes esu labai prieraiši. Galiu kentėt to neparodydama, besijuokdama. Bet kad ir kaip būtų gaila, aš negaliu žemintis ir lyst į akis. Taip, durna, debiliška nuomonė ar charakteris, bet jis mano! O savęs atsižadėt nežadu.
Dėkoju tau, mieloji, kad esi mano gyvenime...:)