Kaip manot? Smagu suprasti, jog lig šiol visas gyvenimas buvo tik farsas? Tariami draugai, tariamos linksmybės, tariami nuoširdūs žodžiai, pokalbiai?
Galiu pasakyt tik viena - noris vilku kaukt. Kaip šlykštu suvokti, kad garbinai žmones, kurie iš tavęs juokėsi. Visą tą laiką. Visą tą laiką, kai kalbėjau nuoširdžiai. Ir kaip po tokių dalykų įmanoma pasitikėti žmonėmis, atverti jiems širdį? Verkiu. Taip, Eglė Morkūnaitė turi jausmus ir moka verkti!!! Esu žmogus, ir niekas, kas žmogiška, man nesvetima. Kad ir kaip jums, šunsnukiai, sunku tai suvokti!!!
Po tokių akibrokštų nieko nesinori. Tik užsisklęsti ir pasitikėt tik savimi. Būti vienumoje, ramybėje, tyloje.
Dėl visko dabar kaltinu tik save. Pati buvau kvaila idealistė, kuri tuščiai garbino žmones. Prisimenu, kai sakiau, kad niekada neturėjau tokio artimo žmogaus. Tai ir buvo problema, kurią, maniau, galiu lengvai išspręsti. Jau buvau susigyvenusi su savimi, mokėjau tyliai džiaugtis savais džiaugsmais, liūdėti dėl savų skausmų. Ir štai vieną dieną atsirado žmogus, kuris atseit mane suprato, palaikė. Įsileidau jį į savo širdį, o kas toliau? Po pirmos nelaimės dingote, tiesa? Tiesiog štai taip ėmėte ir pasišalinote. Radote kitą naudingą auką. Prašau! Džiaukitės iki valiai, tik neužsprinkite tokiu ''nuostabiu'' gyvenimu!
Kad ir kaip būtų sunku, aš nieko neteisiu. Žinau, kad anksčiau ar vėliau aš vėl atsistosiu. Vėl laimingai gyvensiu. Nes pats laimingiausias žmogus yra tas, kuris pats sau yra šeimininkas ir kuris savyje turi viską, ką vadina savo nuosavybe.