Cha. Dabar tik juokas ima permasčius visus šių dienų įvykius. Kvailas yra tas žmogus, kvailas. Lyg užsispyrus ožka kartoju jog esu tokia, kokia esu ir viskas! Niekas negali manęs keisti... Kam išvis reikalingi tie principai? Negi iš jų susideda gyvenimas, laimė, džiaugsmas, meilė?! NE!!! Tai kam visa tai? Nesakau, kad reikia būt visiškai bukam ir leistis žeminamam. Bet nereikia ir aukų iš savęs daryti. Kur bus tie principai, kai stovėsim prie mylimo žmogaus karsto ir verksim kruvinom ašarom? Bus 100 kartų sunkiau, kai žinosi, kad nepadarei visko, kad tas brangus žmogus būtų laimingas. Va tada viską suprasim, tik bus per vėlu...
Ir kodėl žmonės taip susireikšmina? Kodėl mano, kad kiekvienas žodis, kurį pasako kitas yra apie juos? Nesuprantu. Skaudu, kai žmonės, kuriuos laikai savais saulės spindulėliais, atsuka tau nugarą ir nebešneka. Vos po pirmo barnio viskas nubraukiama lyg nieko ir nebūtų buvę... Lyg visas kartu praleistas laikas būtų buvęs sapnas su prasta pabaiga.
Mane erzina žmonių reakcija į atsiprašymą. Kai atsiprašai, kai tikrai nuoširdžiai atsiprašai, atveri savo širdį ir parodai visus slapčiausius jos užkaborius, visas žaizdas. Tai būna be galo sunku. O kai žmogus nusispjauna į tai ir neperlipa per savus principus, jauties lyg konteinerį šiukšlių kas supiltų į tą ertmę... Žinokit - atsiprašyt yra 100 kart sunkiau, nei atleist. Nes žmogus - toks padaras, kuriam nusižeminus prašyt atleidimo, tai tas pats lyg šokt iš lėktuvo be parašiuto. Nežinia tiesiog žudo.