''Svajonės. Ką su jomis veikti? Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampaisi jas su savimi visą gyvenimą.''
Kodėl maži vaikai taip mėgsta svajoti? Kurti neįtikimiausias iliuzijas ir tikėti jog jos gali išsipildyti? Kodėl suaugusieji neleidžia sau svajoti?
Tai galima paaiškinti tik taip: su kiekvienu gimtadieniu, pūsdami žvakutes ant torto, vis dažniau pagalvojame: ''Ar verta svajoti?" Juk kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime liūdėjo dėl neišsipildžiusių svajonių.
Sudužusi svaja - tiltas į neviltį, vienatvę. Ir tik labai stiprios dvasios žmogus gali nepalūžti. Kuo žmogus dvasingesnis, tuo geriau sugeba būti vienas pats su savimi, su savo jausmais, išgyvenimais.
Ištraukti iš širdies sudužusios svajonės šukes be galo sunku. Ilgai neįmanoma suvokti, kad likai tuščias, sudaužytas, betikslis. Tai paaiškina, kodėl žmogus nebenori svajoti. Juk nesinori bristi į tą pačią upę antrą kartą. Juolab žaizdos dar nebūna išgiję (kai kurios lieka atviros visą gyvenimą) ir nebenorime vėl kęsti t0 paties skausmo. Juk su kiekviena žlugusia svajone, žlunga ir dalis žmogaus. Jis nori užsisklęsti savyje. Manau, tai yra gerai. Nes tos žaizdos neįmanoma išgydyti gyvenant prisiminimais ar ieškant pagalbos iš aplinkinių. Būtina viską išgyventi savyje, liekant vienumoje, ramybėje.
Išsipildę svajonės dažnai padaro meškos paslaugą. Žmogus jaučiasi visagalis ir nesusimąsto, kad galėjo būti ir kitaip. Ilgainiui ima kurti nerealistiškiausias svajones, o joms žlugus nebemoka gyventi: verkia, blaškosi, dramatizuoja. Nesuvokia, kad svajos gali žlugti.
Nėra vieno, tinkamo visiems atvejams, posakio. Kiekvienas žmogus privalo vadovautis savo protu ir širdimi. Tik taip bus priimtas teisingas sprendimas. Ne veltui sakoma: "Žmogus pats savo likimo kalvis".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą