Mes sakom ''Ačiū tau už tai, kad tu esi'' - kai negalim pasakyt ''Aš myliu tave''.

Mes sakom ''Man nėra prasmės daugiau gyvent'' - kai norim, kad mus atkalbėtų.

Mes sakom ''Čia šalta'' - kai mums reikalingas prisilietimas.
Mes sakom ''Man iš tavęs daugiau nieko nereikia'' - kai negalim gaut tai, ko norim.
Mes sakom ''Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus'' - kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu.
Mes sakom ''Aš niekam nereikalinga'' - kai esam nereikalingi tik vienam žmogui.
Mes sakom ''As susitvarkysiu'' - kai gėda paprašyti pagalbos.
Mes sakom ''Tu geras draugas'' ir nutylim ''... bet nieko daugiau nesitikėk''.
Mes sakom ''Tai nesvarbiausia'' - kai nebeturim pasirinkimo.
Mes sakom ''Aš pasitikiu tavim'' - kai jaučiam, kad su mumis žaidžia.
Mes sakom ''Visam laikui'' - kai nenorim pažiūrėt į laikrodį.
Mes sakom ''Aš buvau šalia'' - kai nesusirandam sau pasiteisinimo.

Mes tiek daug kalbam... O kartais užtektų tik patylėt. Juk tyla geriausiai išreiškia rūpestį.

(skruzdėliukai skveruose)

ASILAS, GAIDYS IR LIŪTAS

Asilas ir gaidys gyveno viename tvarte. Liūtas, neėdęs keletą dienų, įėjo į tvartą ir buvo beužpuoląs draskyti asilą. Gaidys pasistiebė, suplasnojo sparnais ir griausmingai pragydo. Liūtas taip išsigando gaidžio, kad tuojau paspruko iš tvarto. Tai patiko asilui.

- Na, - galvojo asilas, - jei liūtas turėjo pabėgti nuo gaidžio, tai kas bus, kai aš jį užpulsiu?

Išbėgęs iš tvarto ir rėkdamas ėmė vytis liūtą. Vos tik jis atsitolino nuo tvarto, liūtas atsigręžė ir sudraskė jį į gabalėlius.

Kartais pernelyg didelis pasitikėjimas savimi ir noras pasipuikuoti veda prie pražūties.

(Iš knygos ''Ezopo pasakos'')

Jei darote gera, žmonės jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus.
- Vis dėlto darykite gera!
Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj.
- Vis dėlto darykite gerus darbus!
Sąžiningumas ir nuoširdumas daro jus pažeidžiamą.
- Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!
Ta, ką kūrėte metų metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.
- Vis dėlto kurkite!
Vargšams tikrai reikia pagalbos, bet kai kurie žmonės gali jus be perstojo atakuoti, jei šiems padedate.
- Vis dėlto padėkite!
Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi.
- Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!


(Iš Motinos Teresės knygos ''Visai paprastas kelias'')

1. Aš myliu tave ne už tai, koks tu, o už tai, kokia aš, kai būnu su tavimi.
2. Nei vienas žmogus nevertas tavo ašarų, o tie, kurie jų verti, tavęs nepravirkdys.
3. Vien tik todėl, kad kažkas nemyli tavęs taip, kaip tau norisi, dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies.
4. Tikras draugas tas, kuris laikys tave už rankos ir jaus tavo širdį.
5. Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.
6. Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.
7. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu visas pasaulis.
8. Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleisti jo su tavimi.
9. Gali būti, kad Dievas nori, jog mes sutiktume netinkamus žmones iki tol, kol sutiksime tą vienintelį, kad kai tai atsitiks mes būtume už tai dėkingi.
10. Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.
11. Visada atsiras žmonių, kurie suteiks tau skausmą. Reikia ir toliau tikėti žmonėmis, tik būti truputį atsargesniais.
12.Tapk geresniu ir pats suprask, kas esi, prieš sutikdamas naują žmogų ir tikėdamasis, kad jis tave supras.
13. Nedėk šitiek pastangų, patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai.

Dešimt laimingo gyvenimo įstatymų (mano nuomone):

1. Mylėti save. ''Nes viso gyvenimo romanas prasideda nuo meilės sau'',- kažkur skaičiau.
2.Sulaužyti taisykles. Bent kartais.
3.Juoktis, kvatoti iš širdies. Šypsenos bumerangu grįžta atgal. Visada.
4.Svajoti, svajoti, svajoti… Skristi. Aukštai, toli, ten kur neša sparnai, be ribų, be abejonių…
5.Būti savimi.
6.Pusryčiams valgyti šokoladą, jei tik be proto norisi. Ar ledus trečią valandą nakties, jei pagalvė tampa priešu.
7.Gyventi. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Čia ir dabar.
8.Reikšti emocijas: šaukti, pykti, verkti, kvatoti, mylėti, nekęsti…
9.Žengti pirmyn ir tik pirmyn, ir aukštai iškelta nosim. Net tuomet, kai norisi verkti, kai trūksta jėgų, drąsos ar pasitikėjimo…
10.Kartais išsitraukti iš stalčiaus rožinius akinius ir pūsti muilo burbulus, lakstyti basom po pievą vasarą, o žiemą nugalėjus šaltį surengti sniego karą, ir kartais tingėti visą dieną, kabinti ledus valgomais šaukštais ir mylėti šitą truputį vaikišką rožinį pasaulį visa širdimi. :)

Draugystė:

1.Tvirta kaip akmuo, kaip šimtametis ąžuolas, giliai įleidęs šaknis į tamsią žemę, kaip kažkur tolumoje stūksantys nepajudinami kalnai, savo viršūnėmis remiantys sunkius debesis.
2.Trapi kaip plonas stiklas, kaip senos močiutės krištolinės taurės, kaip maži lietaus lašeliai, kaip šviesus kopų smėlis, slystantis tarp pirštų.
3.Džiuginanti kaip ilgai lauktas netikėtas pirmasis saulės spindulys po ilgos gūdžios žiemos, kaip netikėta kelionė į tolimą išsvajotą kraštą, kaip komplimentas iš žavaus nepažįstamojo.
4.Ištikima kaip seni vaikystės dienoraščiai, dulkantys slaptame tolimiausiame spintos kamputyje, kaip naminis gyvūnėlis, kuris kaskart grįžus namo, nepamiršta tavimi pasidžiaugti, lyg būtų matęs ne prieš keletą valandų, o prieš keletą mėnesių.
5.Švelni kaip šiltas pirmasis pavasario vėjelis, lėtai judinantis pirmuosius žolės stiebelius, kaip mažo vaiko žvilgsnis ir šypsena be jokių slaptų ketinimų ar užmačių.
6.Tikra draugystė - tikriems draugams norisi dovanoti meilę ir šypsenas, džiaugsmą ir apkabinimus, dėmesį ir nuoširdumą. Todėl tikriems draugams negaila nė sekundės laiko, nė trupinėlio pastangų.

''DIEVE,DUOK MAN KANTRYBĖS,KAD NESIPRIEŠINČIAU TAM,KO NEGALIU PAKEISTI,DRĄSOS –KAD PAKEISČIAU TĄ, KĄ GALIU,IR IŠMINTIES –KAD VISADA SUGEBĖČIAU VIENA NUO KITA ATSKIRTI.''

Geriausias rašytojas (mano nuomone) [Paulo Coelho]

Perskaičiau vieną mintį šiandien: '' Mažiau baiminkis, daugiau tikėkis, mažiau valgyk, daugiau kramtyk, mažiau dejuok, daugiau alsuok, mažiau kalbėk, daugiau mylėk - ir turėsi viską'' [Švedų patarlė].

Och, jei tik pavyktų visiems taip gyventi... Aš išmoksiu. Pažadas.

Visi per daug skubame gyventi ir per mažai sustojame, kad pasidžiaugtume tuo ką turime, todėl noriu Tau palinkėti, kad:
dažniau sustotum ir pauostytum žydinčias alyvas, dažniau stebėtum tuos auksinius saulėlydžius, dažniau apkabintum Tau brangius žmones, ir pasivaikščiotum per rasotą žolę, dažniau žiūrėtum į žvaigždėtą dangų,ir dažniau atleistum sau ir kitiems,ir svarbiausia, kad dažniau suvoktum, koks gražus yra Tavo gyvenimas! Su gimimo diena;)

Žmonės, iš kurių tikėjaus sulaukt bent dviejų žodžių ''Su gimtadieniu'', taip ir nepasveikino... Nuvylė... Ačiū, Vytautai, už gražų sveikinimą ir mielą pašnekesį;)

Kai kurie gyvenime patirti jausmai įsirašo neištrinamu rašalu,daugiausia gali tikėtis,kad metams bėgant tas įrašas truputį nublanks.

Dalykai mane darantys laimingą :
1. Matyti tavo akis ir šypseną
2. Juoktis taip, kad skaudėtų pilvą
3. Karštas dušas.
4. Gulėti lovoje ir klausytis fortepijono muzikos
5. ''Karvutės'' saldainiai
6. Sukurinė vonia su daug kvepiančių putų
7. Pajūris
8. Staiga atsibusti ir suvokti, kad liko dar kelios valandos miego.
9. Žinoti, kad kažkas tavęs pasiilgo

Ar išorinis grožis pakeičia žmogaus sielą?

"Nebūk saldus - nuris, nebūk kartus - išspjaus"- rašoma vienoje lietuvių laudies apysakoje.
Perskaičius visą Oskaro Vaildo kūrinį "Doriano Grėjaus portretas", kyla daugybė minčių. Nejaugi žmonija taip nusirito iki to, kad išorinis grožis lipa ant pjedestalo, o žmogaus vidus, kuris kartais būna daug kartų gražesnis, išgyvena renesansą? Kaip tai nutiko? Kas turėjo taip sukrėsti žmones, jog jie atsigręžė į laikinus dalykus?
Klausimų daugybė, o atsakymų - dar daugiau. Juk žmonių pasaulyje milijardai, o kaip žmogus - taip skirtinga nuomonė. Todėl negalima vienareikšmiškai atsakyti jog pakeičia grožis sielą ar nepakeičia. Aš manau, jog tik paparasta siela aiškiai atsispindi savo išorės veidrodyje, o stipri turi daugybę pakankamai storų lukštų, kurių dabartinė visuomenė nesureikšmina. O gal tiesiog tingi ar bijo pažvelgti nuodugniau, giliau? Juk daug paprasčiau pažvelgti, priklijuot etiketę "Negražus" ir taip lyg konvejeriu.
Turime pripažinti, jog smulkūs dalykai iš tiesų yra smulkūs, tačiau neatsižadėti savęs ir smulkmenose yra tikrai didu. Juolab šiuolaikiniame pasaulyje, kurį jau užvaldė didybės manija. Žmogus nebesugeba pabūti vienas su savimi. Nori pabėgti, nes bijo suprasti savo klaidas, iškreiptą žmogaus išorės ir vidaus vaizdavimą.
Ir vis dėlto, kaip galėčiau atsakyti į šį esminį klausimą? TAIP. Tik taip. Nes gražus žmogus pats tai suvokdamas naudojasi savo išvaizda, taip skurdindamas savo vidų.

Ar verta svajoti?

''Svajonės. Ką su jomis veikti? Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampaisi jas su savimi visą gyvenimą.''
Kodėl maži vaikai taip mėgsta svajoti? Kurti neįtikimiausias iliuzijas ir tikėti jog jos gali išsipildyti? Kodėl suaugusieji neleidžia sau svajoti?
Tai galima paaiškinti tik taip: su kiekvienu gimtadieniu, pūsdami žvakutes ant torto, vis dažniau pagalvojame: ''Ar verta svajoti?" Juk kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime liūdėjo dėl neišsipildžiusių svajonių.
Sudužusi svaja - tiltas į neviltį, vienatvę. Ir tik labai stiprios dvasios žmogus gali nepalūžti. Kuo žmogus dvasingesnis, tuo geriau sugeba būti vienas pats su savimi, su savo jausmais, išgyvenimais.
Ištraukti iš širdies sudužusios svajonės šukes be galo sunku. Ilgai neįmanoma suvokti, kad likai tuščias, sudaužytas, betikslis. Tai paaiškina, kodėl žmogus nebenori svajoti. Juk nesinori bristi į tą pačią upę antrą kartą. Juolab žaizdos dar nebūna išgiję (kai kurios lieka atviros visą gyvenimą) ir nebenorime vėl kęsti t0 paties skausmo. Juk su kiekviena žlugusia svajone, žlunga ir dalis žmogaus. Jis nori užsisklęsti savyje. Manau, tai yra gerai. Nes tos žaizdos neįmanoma išgydyti gyvenant prisiminimais ar ieškant pagalbos iš aplinkinių. Būtina viską išgyventi savyje, liekant vienumoje, ramybėje.
Išsipildę svajonės dažnai padaro meškos paslaugą. Žmogus jaučiasi visagalis ir nesusimąsto, kad galėjo būti ir kitaip. Ilgainiui ima kurti nerealistiškiausias svajones, o joms žlugus nebemoka gyventi: verkia, blaškosi, dramatizuoja. Nesuvokia, kad svajos gali žlugti.
Nėra vieno, tinkamo visiems atvejams, posakio. Kiekvienas žmogus privalo vadovautis savo protu ir širdimi. Tik taip bus priimtas teisingas sprendimas. Ne veltui sakoma: "Žmogus pats savo likimo kalvis".

Ko verta gyvybė?

“Ko verta gyvybė?“

Mirtis yra žmogaus gyvenimo dalis – per ją atsiveria tikroji žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė. Tai ne tik biologinė kategorija. Mirtis – įsisąmoninta baigtis, tampanti žmogaus egzistencijos dalimi. Ji neišvengiama, todėl gyvenant reikia pasirengti mirčiai. Gyvenimo pabaiga žmonėms nepaaiškinamas ir sunkiai suvokiamas dalykas, sukeliantis įvairias baimes ir nežinomybę. Juk mirtis realybėje atrodo pakankamai grėsmingai.
Eutanazijos problema atspindi tą žmonijos vystymosi stadiją, kai žmogus imasi drąsiau ginti savo laisves. O viena iš jų – laisvė pasirinkti mirtį, laisvė išeiti iš gyvenimo pakelta galva tada, kada norisi, o ne tada, kai Dievas, likimas ar gamta pašauks. Žmogus mano turįs teisę pasirinkti gyventi ar mirti. Eutanazija yra labai artimai susijusi su žmogaus požiūriu į gyvenimą, į mirtį, į savižudybę. Žmogus leidžia, kad jį nužudytų kitas, pats nusižudo, išgėręs gydytojo paskirtą nuodų dozę, arba nepriima jam teikiamos pagalbos ir atsisakydamas gydymo renkasi mirtį. O juk didžiausia vertybė – gyvenimas ir gyvybė.
Juk mirtis, tai skausmas, kančia, o šiuolaikiškas žmogus verčiau mirs, nei kovos dėl gyvenimo. Tampame per gležni, nebesugebame, bijome įsipareigoti prieš Dievą, prieš artimuosius. Bijome skausmo, nežinomybės. Ir visa tai tik dėl noro nugyventi savo amželį lengvai ir nerūpestingai.
Manau, žmonės, kurie renkasi eutanaziją kaip būdą palengvinti savo kančias, negyveno pilno, visaverčio gyvenimo. Juk joks žmogus taip nesimėgauja tikruoju gyvenimu, kaip tas, kuris yra pasirengęs išeiti Dievo paskirtu laiku. Mes panašūs į tuos pievoje besiganančius avinėlius, kai mėsininkas akimis jau renkasi vieną ar kitą iš jų; ir mes, gyvendami savo palaimingas dienas, nežinome, kokią negandą kaip tik dabar mums rengia likimas. Todėl privalome džiaugtis viskuo, ką jis mums parengė.
Kodėl, vos užklupus nelaimei, klausiame: „Dieve, už ką man?“. Kodėl, kai būname laimingi neklausiame už ką mums ta laimė?
Kaip lengva, vos prisiartinus kančiai nusižudyti eutanazijos būdu. Juk kančia kyla iš klaidingo įsitikinimo, jog dauguma nelaimių nutinka atsitiktinai, ir todėl jų galima išvengti. Verčiau suvokti tiesą: kančia ir skausmas neišvengiami, nuolatiniai, ir tai yra gyvenimo esmė. Nereikia to bijoti.
Didžiausia žmogaus vertybė – gyvenimas ir gyvybė, tačiau šių dienų visuomenei tenka nuolat priminti šias neįkainojamas vertybes. Katalikų Bažnyčios pozicija dėl žmogaus gyvybės visada buvo aiški ir vienareikšmiška – žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Tačiau šiais laikais vis akivaizdesnė tampa tendencija žmogaus gyvenimą prilyginti bet kokiam kitam vartojamam daiktui. Teigiama, kad žmogus yra savo gyvenimo savininkas bei šeimininkas ir gali, bei turi teisę to gyvenimo atsisakyti, kada jis tampa nebetinkamas. Bažnyčia tiki, kad gyvenimas skiriasi nuo visų kitų vartojamų produktų ar daiktų: gyvenimas kyla iš Dievo ir žmogus nėra jo savininkas, galintis elgtis kaip tinkamas. Gyvybę Dievas davė ir tik Jis ją gali atimti.
Nė vienas žmogus, savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį. Juk galiausiai mirtis turi nugalėti, nes mes jai priklausome nuo pat gimimo.

Žvaigždės...

Mano planetoje viskas per daug maža, tai negaliu tau parodyti, kur mano žvaigždė. Taip ir geriau. Mano žvaigždė tau bus viena iš daugelio žvaigždžių. Todėl tu mėgsi žiūrėti į visas žvaigždes. Jos visos bus tavo bičiulės. Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios. Vieniems, kurie keliauja, žvaigždės yra kelrodės. Kitiems jos - tik smulkus žiburiukai. Mokslininkams jos yra uždavinys, kurį reikia išspręsti. O dauguma, dėl perdėto stebėjimo išvis nebepakelia galvos į dangų. Tarsi žvaigždės būtų natūralus, atsibodęs dalykas. Bet visos tos žvaigždės tyli. O tu turėsi tokių žvaigždžių, kurių niekas neturi...
Kai tu nakčia žiūrėsi į dangų, todėl, kad aš vienoje iš tų žvaigždžių gyvensiu, kai mirsiu, tau atrodys, lyg visos žvaigždės juoktųsi. Tu turėsi žvaigždžių, kurios moka juoktis! Ir kai tau praeis liūdesys (liūdesys visada praeina), tu būsi patenkintas, kad mane pažinojai. Tu visada būsi mano bičiulis. Tave ims noras juoktis kartu su manimi. Ir tu kartais atidarysi langą - taip sau, dėl malonumo... Ir tavo draugai stebėsis, pamatę, kaip tu juokiesi, žiūrėdamas į dangų. Tada tu jiems pasakysi: ''Taip, žvaigždės mane visada prajuokina!'' Ir jie manys, kad tu - nepilno proto. Aš tau būsiu iškrėtus labai netikusį pokštą... Taigi, aš tau būsiu davusi ne žvaigždes, bet krūvą mažų žvangučių, mokančių juoktis... Prisimink tai, jei kartais mirčiau anksčiau nei tu.

Ko dar reikia?

Kai stovi prie karsto, nors jis ir ne tau skirtas, ar neateina noras pagalvoti apie savo gyvenimą?
Ar neateina noras paklausti savęs, kodėl gyveni, ir paklausti žmogaus, kodėl jis mirė?
Kai matai karstą ir žmogų, ar nemąstai: kam tu? kodėl tu?
Ar ne dažnai jie dabar greta vienas kito?
Žmogus ir karstas.
Karstas ir žmogus.
Ar ne per daug dažnai jie dabar vienas šalia kito?
Juk karas baigėsi. Ačiū Dievui, pasibaigė.
Ko dar?
Dar ko reikia?

Naktis.

Dabar naktis. Tamsu. Aš žinau, žiemą naktys tamsesnės. Tikriau ne žiemą, o rudenį, kai viskas aplinkui juoda. Juodi stogai, juoda žemė, juodas dangus, pritvinkęs rašalo. Kaip tuomet jaučiasi žmogus, kurio siela irgi juoda?
Aš žinau, kaip tuomet jaučiasi žmogus su juoda siela. Jis gali pereiti skersai išilgai visą pasaulį atviromis akimis, jis susilies su tomis tamsiomis pasaulio spalvomis, jam bus lengva, nes jis nematys savęs ir nematys pasaulio. Nėra spalvų skirtumo. Viskas vienoda. Todėl niekas neišsiskiria. Nei siela, nei dangus, nei juodi stogai. Gerai...
Dabar pavasario naktis. Tamsa persišviečia kaip pilkai mėlynas stiklas. Bet jeigu nori, kad būtų tamsiau, gali primerkti akis. Žmogaus akis - puikus instrumentas. Gali pridaryti, gali atidaryti, gali visai jas užverti. Ištisas diapazonas nuo piano pianissimo iki forte fortissimo. Ar to maža?
Šviečia mėnulis, ir žvaigždžių daug. Mėnulis vartosi nuo šono ant šono, ieško patogesnės padėties. Jam kas - amžinas žaidimas: išdyla viena pusė, priauga kita pusė, vartykis sau ir vartykis į sveikatą. Tik žvaigždės kaip adatos bado akis. Jos blyksi pasiutusiai nevienodai: raudonai, žaliai, mėlynai, auksu, o gal net tokia spalva, kurios mes visai nežinome. Tada reikia užmerkti akis. Jau! Nieko nebėra. Jokių žvaigždžių, jokių mėnulių.
Su manim sunku ginčytis. Man pačiai sunku su savim ginčytis. Aš užsimerkiu, nieko nebėra, ir dabar galiu sakyti: nėra realaus pasaulio, viskas - iliuzija. Kaip aš noriu, taip aš matau. Kas pasakė, kad naktis juoda, kad mėnulis geltonas? Aš sakau, kad naktis balta, o mėnulis visai neegzistuoja - tai banali, nereikalinga dėmė.

Esu pats savo laimės kalvis.

Kažkada sugebėjau būti tiesiog laiminga - nei iš šio, nei iš to. Nuo šilto saulės spindulėlio pro langą, gaivaus vėjo gūsio karštą vasaros dieną, skaidrių rasos lašelių rytą žolėje... Tačiau dabar galvoju - kas gi ta tikroji laimė?
''Laimė - ne tai, ką turi, o tai, ką darai'', - sako olandas, laimės profesorius Ruut Veenhovenas. Šis žmogus laimės profesoriumi tituluotas ne veltui: jis jau daugiau nei dvidešimt metų tyrinėja žmonių dvasinę ir materialinę gerovę. Šiuo metu profesorius yra žmogiškosios laimės socialinėmis sąlygomis, gyvenimo kokybės bei kitų dalykų dėstytojas.
''Tikrai žinau tik tiek: laimė yra tai, kiek tau patinka tavo gyvenimas. Kiekvienas esame savo laimės kalvis, taigi ir gyvenime turime daryti tik tai, ko norime patys, o ne kiti. Vien jau tai - šansas, kad būsime laimingi'',- sako profesorius.
Išties, laimingi žmonės mato pasaulį ne tokį pavojingą, lengviau priima sprendimus, įgyvendina savo svajones. Kai jaučiamės iš tikrųjų laimingi, esame linkę padėti kitiems, padaryti ir juos laimingus. Tuomet visas pasaulis atrodo nuostabus, lekiame po pasaulį tarsi su sparnais, nepastebime laiko tėkmės. Sakoma: laimingi laiko neskaičiuoja.
Psichologai laimės pataria ieškoti ne materialinių, o dvasinių vertybių pasaulyje. Man viena svarbiausių dvasinių vertybių yra tikėjimas. Seniai pastebėjau, kad tikintys žmonės yra tolerantiškesni, labiau patenkinti gyvenimu, net šypsosi dažniau. Šie žmonės pilni vidinės ramybės ir supratimo, todėl gera būti šalia jų. Jie ne tik yra laimingi, bet suteikia laimės ir aplinkiniams.
Dažnai girdžiu, kad kažkas trukdo vienam ar kitam žmogui tapti laimingam. Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų turi savą laimės formulę, tik ne visi ją jau surado. Visi mes esame skirtingi, skiriasi mūsų požiūris į gyvenimą, vertybes, taip pat ir laimės formulę...
Aš žinau viena - nėra kelio į laimę. Pati laimė yra kelias su savo klystkeliais ir aštriais akmenukais po kojomis. Jeigu sugebame peržengti tuos akmenukus, nenuklystame nuo tikrojo kelio. ''Tik mes patys galime suteikti sau leidimą būti laimingiausiu pasaulyje žmogumi'',- sako laimės profesorius...

Gera būti geru žmogumi.

Būna dienų lyg ant sparnų... Jauties lyg skraidytum saulies nutviekstu paukščių taku... džiaugsmui nebebūtų ribų... norų turėtum tiek nuoširdžių... o kaip be svajų ?M... kartais užsisvajoti taip gera... tuomet aplink matai tik gera, kaip gera daryti gera... svajojant nekenti realybės... mintys sukasi svajų rate... kuriame kiekvienas mažas saulės spindulėlis yra viena svajonė... o rato apačioje - ant žolės, kiekvienas mažas rasos lašelis yra geras noras... Ir tau gera svajoti ?Turbūt mums visiems patinka pabėgti nuo kasdienybės... aplink matyt tik gera... gyvent be nuoskaudų, užgaulionių, be barnių, pykčių, vaidų, verksmų... be visokas pikta... nes iš dalies, kai kitam padarai pikta, po kiek laiko gailiesi, kad taip pasielgei... tuomet pyksti ant savęs... Ar tai yra gerai ?Kaip toli gali pakrypti tema nuo saulėtos, geros dienos iki pykčio... Atmink mano pastebėjimą:Viskas kas yra šioje žemėje yra savaip susiję... Tu privalai gerbti ir mylėti ne tik save, bet ir aplinkinius... tuomet jausiesi puikiai... ir palinkiniai bus laimingi... Ir nebereikės filosofuoti ar krauti sau ant galvos visokias nesąmones...Patikėk! gera būti geru žmogum >;)~

Gyveni?!

Išgyvena tik stipresnieji, tik jie išlieka populiarūs, bet jiems nebūtų taip lengva, jeigu nebūtų silpnesniųjų... Tik jų pagalba jie iškyla į viršų, atimdami iš žmogaus kažką brangaus, galbūt paskutinį ką tas žmogus turėjo, tiesiog kopijuodami tai savo naudai, pasisavindami be jokio gailesčio, nes juk jie laiko save stipresniais. Jie neturi valios, nejaučia saiko ir jiems nerūpi, kaip gyvena kiti, kokia jų kasdienybė, ko jie siekia ateityje, kokia ateitis jų laukia, kokie jų gyvenimo tikslai, ir išvis:AR JIE TURI ATEITĮ ?Dauguma jūsų nesusimąsto, bet tai nerodo, kad jūs stiprūs, tai rodo, kad jūs nemokat gyventi, džiaugtis gyvenimu toks koks jis yra ir išspausti iš jo, net menkiausias laimės akimirkas... Džiaugtis tuo, ką jums yra paruošęs likimas... Apsidairyti aplink...Tu pažiūrėk! Kokia skaisti saulė, karštas smėlis, gaivus vanduo, ryškios žvaigždės, žėrinti žolė... Mokėk gyventi ir gyvenimas tau bus teisingas... †