Dabar naktis. Tamsu. Aš žinau, žiemą naktys tamsesnės. Tikriau ne žiemą, o rudenį, kai viskas aplinkui juoda. Juodi stogai, juoda žemė, juodas dangus, pritvinkęs rašalo. Kaip tuomet jaučiasi žmogus, kurio siela irgi juoda?
Aš žinau, kaip tuomet jaučiasi žmogus su juoda siela. Jis gali pereiti skersai išilgai visą pasaulį atviromis akimis, jis susilies su tomis tamsiomis pasaulio spalvomis, jam bus lengva, nes jis nematys savęs ir nematys pasaulio. Nėra spalvų skirtumo. Viskas vienoda. Todėl niekas neišsiskiria. Nei siela, nei dangus, nei juodi stogai. Gerai...
Dabar pavasario naktis. Tamsa persišviečia kaip pilkai mėlynas stiklas. Bet jeigu nori, kad būtų tamsiau, gali primerkti akis. Žmogaus akis - puikus instrumentas. Gali pridaryti, gali atidaryti, gali visai jas užverti. Ištisas diapazonas nuo piano pianissimo iki forte fortissimo. Ar to maža?
Šviečia mėnulis, ir žvaigždžių daug. Mėnulis vartosi nuo šono ant šono, ieško patogesnės padėties. Jam kas - amžinas žaidimas: išdyla viena pusė, priauga kita pusė, vartykis sau ir vartykis į sveikatą. Tik žvaigždės kaip adatos bado akis. Jos blyksi pasiutusiai nevienodai: raudonai, žaliai, mėlynai, auksu, o gal net tokia spalva, kurios mes visai nežinome. Tada reikia užmerkti akis. Jau! Nieko nebėra. Jokių žvaigždžių, jokių mėnulių.
Su manim sunku ginčytis. Man pačiai sunku su savim ginčytis. Aš užsimerkiu, nieko nebėra, ir dabar galiu sakyti: nėra realaus pasaulio, viskas - iliuzija. Kaip aš noriu, taip aš matau. Kas pasakė, kad naktis juoda, kad mėnulis geltonas? Aš sakau, kad naktis balta, o mėnulis visai neegzistuoja - tai banali, nereikalinga dėmė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą