Mes sakom ''Ačiū tau už tai, kad tu esi'' - kai negalim pasakyt ''Aš myliu tave''.
Mes sakom ''Man nėra prasmės daugiau gyvent'' - kai norim, kad mus atkalbėtų.
Mes sakom ''Man iš tavęs daugiau nieko nereikia'' - kai negalim gaut tai, ko norim.
Mes sakom ''Aš nekėliau ragelio, nes buvau užsiėmus'' - kai negalim prisipažinti, kad girdėti šį balsą mums nebedžiugu.
Mes sakom ''Aš niekam nereikalinga'' - kai esam nereikalingi tik vienam žmogui.
Mes sakom ''As susitvarkysiu'' - kai gėda paprašyti pagalbos.
Mes sakom ''Tu geras draugas'' ir nutylim ''... bet nieko daugiau nesitikėk''.
Mes sakom ''Tai nesvarbiausia'' - kai nebeturim pasirinkimo.
Mes sakom ''Aš pasitikiu tavim'' - kai jaučiam, kad su mumis žaidžia.
Mes sakom ''Visam laikui'' - kai nenorim pažiūrėt į laikrodį.
Mes sakom ''Aš buvau šalia'' - kai nesusirandam sau pasiteisinimo.
Mes tiek daug kalbam... O kartais užtektų tik patylėt. Juk tyla geriausiai išreiškia rūpestį.
(skruzdėliukai skveruose)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą