Mielasis, žinau, kad tai, ką dabar parašysiu, tave labai įskaudins. Ir nesakyk, kad įskaudint galima tik tą, kurį labiausiai myli, o ne tą, kurio nekenti. Vis dar myliu tave, bet jau kiek kitaip. Kitaip, nei tau norėtųsi. Daug kartų tau tai sakiau, pykau, stengiaus suprasti, bet... Nebeturiu jėgų su tavim kovoti. Šis įrašas bus paskutinis bandymas.
Ach, kodėl tos laimės dienos tokios trumpos kaip sapnai? Nusišypso, suvilioja ir vėl dingsta. Buvo labai gera kartu. Pameni, kai žiemą valgėm ledus ir visi žmonės matydami mus tik dar labiau susigūždavo nuo šalčio?
Pameni, kai rodžiau tau Grįžulo ratus, o tu sakei, kad viskas, ko negalima paliest ranka yra naivu?
Mmm..O aš pamenu tiek daug... Ašaros rieda mano skruostais, kai suprantu, kad jau viskas. Viskas baigta. Patikėk, šimtą kartų sunkiau, kai žinau, kad paskutinį tašką padedu pati.
Pamenu, kai visą dieną dūkom sniege, nors termometro stulpelis rodė -23. Vėliau gėrėm labai karštą šokoladą.
Pamenu, kai skaidrindavai mano dieną ilgais ilgais pokalbiais telefonu, kuomet negalėjau vaikščiot, ir tik niekadėjos mokytojos nutraukdavo mūsų diskusijas.
Niekada neužmiršiu MŪSŲ Valentino dienos... Neįsivaizduoju, ar rasiu kitą tokį mielą žmogų, kaip tu. Ačiū. Tavo man dovanotą ''talismaną'' saugosiu ir nešiosiu. Jis man labai brangus.
Galėčiau rašyt ir rašyt, bet...ar verta?? Taip tik draskyčiau žaizdas, kurios pamažu gyja. Ir užgis. Tikėk manim.
''Gyvenimas - tai egzaminas, kur nėra teisingo atsakymo.'',- tu sakei. Ir buvai teisus. Aš negaliu žinoti ar elgiuos teisingai. Ir niekada nesužinosiu. Tiesiog darau tai, kas, mano manymu, teisinga. Nenoriu, kad gyventume iliuzijų pasaulyje.
Aš drąsiai sakau ir sakysiu, kad tu - mano gelbėtojas. Juk tik tavo dėka, mažuti, atsitiesiau, įgavau pasitikėjimo savimi ir noro vėl svajoti, mylėti, džiaugtis... Buvau viskuo nusivylusi, sužlugdyta, pasmerkta, sutrypta. Tu pirmas įžvelgei manyje tai, ko, galbūt, dar ir dabar nebūčiau įžvelgus. Pažinusi tave, supratau, kad ankstesnė mano ''nelaiminga meilė'', buvo, kaip tu sakei: ''Tik troškimas. Tau patiko pats troškimas, o ne trokštamas objektas''. Ir eilinį kartą buvai teisus.
O apie ''draugus'' ar pameni, ką sakei? ''Užtenka turėti vieną geriausią draugą/ę, o visi kiti - tik laikini gyvenimo pakeleiviai''. Ir kaip tu rasdavai BŪTENT TUOS žodžius, kurių man reikėdavo??
Pasiteisinimo sau nerandu, o ir neieškau. Pats supranti - būtų kvaila.Tiesiog yra vienatvė, kai lieki be draugo, kurio tau niekas neatstos. Tačiau baisiausia vienatvė dviese, kuri palaužia, kaip liga sunki, kai savo džiaugsmo valandėlę tik abejingą žvilgsnį sutinki. Kai tavo skundo, lūdesio negirdi, nemato sielos, prislėgtos ledais. Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį. Nenoriu, kad išsiskirtumėm, kai pajausi mano abejingumą. Noriu, kad išsiskirtumėm, kai dar prisimenam vien gerus dalykus. Tikiu, kad bus pastovesnis tavo gyvenimo aidas, kad į tavo širdį įplauks audros blaškoma jachta, išmes inkarą ir užvaldys tavo jausmų pasaulį. Ir tu būsi laimingas.
Nepyk. Tokia jau aš esu. Nuo vaikystės pabėgti nespėjus. Man atleisk, kad tokia aš esu ir gegužę sapnuoju vasarį.
Ir vis dėlto, mažiau, kad ir ką dabar jaustum ir toliau išlik toks pat atviras ir nuoširdus. Mylėk giliai. Gal patirsi kančias, kaip kad šįkart, bet tai vienintelis būdas gyventi pilnavertį gyvenimą. Patikėk manim, tavo dėka tai žinau.
Prisimink, kad gyvenimas dažnai mums duoda ne tai, ko norim, o tai, ko mums reikia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą