Poezija. Anksčiau, išgirdus šį žodį, man prieš akis išnirdavo vaizdinys: sėdi vienišas senbernis, jo plaukai sušukuoti į vieną pusę, milžiniški, akis didinantys akiniai ant nosies, toks mamyčiukas, panašus į Robertėlį iš ''Moterys meluoja geriau''. Ironiška, bet dabar... man pačiai pradėjo patikt eilėraščiai. Bet ne bet kokie, o meilės. Visokios meilės: laimingos, tragiškos, banalios, virkdančios... Skaitau ir taip...uch.

Juokiausi ir tu manei, kad aš laiminga.
Ir tu manei, kad linksma man širdy.
Apsirikai, kaip daug kas apsirinka,
Aš laimės neradau gyvenimo kely... [V.Muralis]

Tai kodėl mano sielą tu sudrumstei vėl,
Kėsiniesi į manąją laisvę - kodėl?
Nors ir viena ugnim dega žvilgsniai,
Aš maldauju tavęs: į mane nežiūrėk!
Ir tegu - atskirai aš sudegsiu viena.
Kartais gaila man bus, kartais būsiu liūdna. [unknown]

Tu išeini ir, rodos...neateisi
O aš tavęs nelauksiu - juk žinai
Praeis daug metų, mes vėl pasiklysim
Ir dings keista draugystė amžinai. [Mačernis]

Beržai kaip žvakės lapų vašką taško,
Negailestingai vėjas juos išblaško.
Einu į žiemą rudenio alėjom,
Kuriom abu nė karto nepraėjom... [V.Muralis]