Penkta valanda nakties (ryto?)
Šešioliktą kartą klausau ''...such a lonely day...''. Sėdžiu balkone, pro -iolikto aukšto langus stebiu ošiantį mišką ir laukiu aušros. Nusišluostau vos ištrykšti spėjusią ašarą: leisti jai riedėti - prabanga, visgi šalta. Pirštinėtose rankose laikau balažin kelintą puodelį arbatos (kava baigėsi) ir mąstau. Apie viską. Apie baimę mylėti, baimę prarasti, baimę prisirišti. Apie tai, kaip lengvai pamiršau svajones. Kaip paprastai iškeičiau jas į patogų gyvenimą. Nepakovojau. Šiandien vėlu ką nors keisti. Belieka verkti. Tą ir darau.
Gero savaitgalio!
