Konstitucinių asmens teisių garantas

Konstitucija – aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas visoje teisės sistemoje. Priimdama Konstituciją tauta kartu padeda ir savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą, įtvirtina valstybę kaip visos visuomenės gėrį, taip siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Konstitucija yra ne vien pagrindinės procedūrinės taisyklės, bet ir materialiosios normos. Šiuo požiūriu žmogaus teisės ir laisvės materialiai kildinamos iš pačio žmogaus religinių, politinių, filosofinių, teisinių samprotavimų, o formaliai – iš Anglijos konstitucinių aktų.
1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos dokumentus, todėl atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Lietuvos Respublikos (toliau LR) Konstitucijoje pateiktas žmogaus teisių ir laisvių sąrašas yra skirstomas į pilietines ir politines, ekonomines, socialines, kultūrines. Visos teisės ir laisvės yra susijusios ir neatskiriamos. Tą patvirtina Konstitucijos 6str. 1 dalis.
Konstitucijos sandara: preambulė, pagrindinė dalis (14 skirsnių), baigiamosios, pereinamosios, papildomos nuostatos. Preambulė – tai tarsi įvadas į konstitucinio reguliavimo sistemą. Dažniausiai preambulės nuostatos nėra suprantamos kaip teisės normos, tačiau tais atvejais, kai joje yra skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės, šios nuostatos turi tokią pat juridinę galią, kaip ir kitos Konstitucijos dalių normos. Tačiau žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės, valstybės organizacija, valstybės valdžios institucijų statusas, tarpusavio ir vietos valdžios santykiai, vietos savivaldos pagrindai yra įtvirtinti pagrindinėje Konstitucijos dalyje.
LR, įtvirtindama Konstitucijoje žmogaus teises ir laisves, įsipareigojo jas gerbti, jų laikytis, užtikrinti jų gynybą, saugoti jas nuo bet kokio neteisėto kėsinimosi ar ribojimo. O pasikėsinus į jas, pagal LR Konstitucijos 30str. asmeniui suteikiama teisė jas apginti kreipiantis į teismą (procesinė teisinė garantija). Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Toks teisių ir laisvių gynimo būdas, skirtingai nuo kitų, yra vienas iš svarbiausių demokratinėje valstybėje, nes būtent jis suformavo visuotinai pripažintus demokratinius principus, tokius kaip - lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitus. O teisė kreiptis į teismą – absoliuti (LRK 30str.)

Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Pagrindinė teisės norma – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18str.). Pamatinė norma - paskutinė ir aukščiausioji teisės norma, kuri suvienija normų įvairovę. Konstitucija sąlygoja visas kitas teisės normas. LR Konstitucijoje 7str. 1d. yra įtvirtinta nuostata, jog joks įstatymas ar teisės aktas priešingas Konstitucijai negalioja. Žmogaus teisės ir laisvės yra formuluojamos atsižvelgiant į minėtą doktrininį principą – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. 6str. 2d. (2 skirsnyje) teigiama, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija – tai svarbus žmogaus teisių įgyvendinimo, tiesioginio taikymo principas. Priemonės: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir preambulė.
Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema, o neteisinėms garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą, visuomenės kultūros lygį.

Teisines žmogaus teisių garantijas galima būtų suskirstyti į materialias, procesines ir institucines.

Materialioms garantijoms priskirtini: Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Prie procesinių garantijų priskirtina ir Peticijų įstatyme numatyta teisė kreiptis su peticija į tokias valstybės institucijas, kaip Seimas, Vyriausybė, kad būtų sprendžiami svarbūs su žmogaus teisėmis susiję klausimai ir kt.

Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos.

Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas. Konstitucijos 124 straipsnyje nurodoma, kad savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme.
Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą,o Iš institucinių garantijų reikėtų išskirti teismus.
Taigi, apibendrindama norėčiau pasakyti, kad žmogaus teisės yra vienas svarbiausių konstitucinės teisės institutų, o Konstitucija – svarbiausias ir autoritetingiausias teisės šaltinis žmogaus teisių srityje.

Tai vienas iš sunkiausių ir svarbiausių namų darbų iš JTA;))