''...kai negalėsi sulaikyti ašarų - švilpauk.'' Nuo tada, kai tik skausmas (fizinis ar dvasinis) būdavo nepakeliamas, Eglė visada švilpaudavo.
Kartais, kai matai beprotiškai gražų dangų, nuspalvintą besileidžiančios saulės spindulių..kai lyjant rudeniniam lietui sėdi ant akmens ir jauti kaip kiekvienas lašas skverbiasi vis giliau ir giliau...kai klausai switchfoot - you.. kai renki liepsnojančius klevo lapus...kai braidai po balas.. kai matydamas nakties žvaigždes vartai prisiminimų puslapius...kai verkiant dangui verki ir tu... Nejaugi nesusimąstai apie save? Savo dienas?
O aš verkiu... Pastarosiomis dienomis - kasdien. Nebešvilpauja mano lūpos. Joms per sunku. Atsisakė.
Nemoku būt laiminga. Tiksliau - moku, bet kiti nenori manęs tokios matyt.
Aš negaliu nekreipt dėmesio, kai mane žemina. Nesugebu. Naivu - juk turėčiau būt pripratus. Bet ne. Kiekvieną kartą labai skaudžiai reaguoju, kai mane užgaulioja. Kiekvieną kartą noris bėkt, rėkt, klykt... Skauda. Nežmoniškai.
Aš nekenčiu žmonių. Ir niekas to nemato, nes aš puiki aktorė. Taip. Nes kiekvieną kartą, kai noriu verkt - moku šypsotis. Jūs nemokat manimi naudotis. Jūs nepažįstat manęs. Ir man beprotiškai malonu. Po kiekvieno ašarų pliūpsnio, mano veide atsiranda ta šypsena. Ta, kuri padeda man būti tokiai, kokia esu - kerštingai. Geriausia taktika - tyla. Pajausit, jog galiu nežmoniškai ilgai nepratart nė žodžio. Gal bandyt pagerint rekordą? Tikiu, kad pavyktų.
Oo, taip. Kartais jūs patys nė nepajuntat kaip lengvai patenkat į mano voratinklį. Moku manipuliuoti žmonėmis. Aš nekerštauju bet kaip. Tikrai ne. Gal tai atima daugiau laiko, bet aš surandu pačią skaudžiausią vietą ir smogiu. Och, koks malonumas...
Neseniai buvau parduotuvėj: ten su 30% nuolaida nusipirkau naują - bejausmės kalės - kaukę. Pasimatavau - ji man idealiai tinka. Puiku!!

Mylėk save:

Kai tau nepatinka tavo nosis;
Kai šoki ir žaidi;
Kai tau nepatinka tavo pilvas;
Kai tau nepatinka tavo išvaizda;
Kai tau nepatinka tavo balsas;
Kai ryte neturi jėgų išlipti iš lovos;
Kai turi bendrauti su tau nepatinkančiais žmonėmis;
Kai neišsipildo svajonės;
Kai gailiesi dėl padarytų ar nepadarytų dalykų;
Kai mėgaujiesi šiltu apkabinimu;
Kai tave išduoda draugas;
Kai tau nepatinka kokio nors dalyko pamokos;
Kai viduje kyla įtampa;
Kai skauda širdį;
Kai tau nepatinka tavo charakteris;
Kai esi pavargęs ir nusiminęs;
Kai jautiesi vienišas;
Kai mėgaujiesi pyragaičiu/šokoladu;
Kai esi su brangiais žmonėmis;
Kai kiti tavimi netiki;
Kai gurkšnoji kavą su daug daug pieno;
Kai iš tavęs juokiasi;
Kai pabundi ir kai užmiegi.

Nes meilė sau - tai pirmas žingsnis į sėkmę, į mokėjimą suteikti sau laimės ir į visišką savęs su visais savo trūkumais ir privalumais pripažinimą.

(mukatanas)

Keista.. Keistas jausmas. Susitinki žmogų, kuris kažkada tau reiškė labai daug ir nebeturi jam ką pasakyt. Nebeturi apie ką šnekėt. Išsprūsta tik kelios banalios frazės ''Kaip sekas?'', ''Kaip vasara?'' Matai jį ir...nieko. Jokių ''drugelių''. Neapsakomas jausmas. Lyg ir bandai savyje surasti tai, ką kažkada jautei, bet tuščia. Toks gyvenimas. Keistas, bet ne liūdnas. Be nostalgijos, be sentimentų. Tik retkarčiais užklysta mintis: kuo tas žmogus mane patraukė? Bet atsakymų aš neieškau. Ne todėl, kad sunku. Ne. Tiesiog nematau prasmės kapstytis.
Man patiko mintis: ''Meilė trumpina laiką, o laikas - meilę''. :)