''...kai negalėsi sulaikyti ašarų - švilpauk.'' Nuo tada, kai tik skausmas (fizinis ar dvasinis) būdavo nepakeliamas, Eglė visada švilpaudavo.
Kartais, kai matai beprotiškai gražų dangų, nuspalvintą besileidžiančios saulės spindulių..kai lyjant rudeniniam lietui sėdi ant akmens ir jauti kaip kiekvienas lašas skverbiasi vis giliau ir giliau...kai klausai switchfoot - you.. kai renki liepsnojančius klevo lapus...kai braidai po balas.. kai matydamas nakties žvaigždes vartai prisiminimų puslapius...kai verkiant dangui verki ir tu... Nejaugi nesusimąstai apie save? Savo dienas?
O aš verkiu... Pastarosiomis dienomis - kasdien. Nebešvilpauja mano lūpos. Joms per sunku. Atsisakė.
Nemoku būt laiminga. Tiksliau - moku, bet kiti nenori manęs tokios matyt.
Aš negaliu nekreipt dėmesio, kai mane žemina. Nesugebu. Naivu - juk turėčiau būt pripratus. Bet ne. Kiekvieną kartą labai skaudžiai reaguoju, kai mane užgaulioja. Kiekvieną kartą noris bėkt, rėkt, klykt... Skauda. Nežmoniškai.
Aš nekenčiu žmonių. Ir niekas to nemato, nes aš puiki aktorė. Taip. Nes kiekvieną kartą, kai noriu verkt - moku šypsotis. Jūs nemokat manimi naudotis. Jūs nepažįstat manęs. Ir man beprotiškai malonu. Po kiekvieno ašarų pliūpsnio, mano veide atsiranda ta šypsena. Ta, kuri padeda man būti tokiai, kokia esu - kerštingai. Geriausia taktika - tyla. Pajausit, jog galiu nežmoniškai ilgai nepratart nė žodžio. Gal bandyt pagerint rekordą? Tikiu, kad pavyktų.
Oo, taip. Kartais jūs patys nė nepajuntat kaip lengvai patenkat į mano voratinklį. Moku manipuliuoti žmonėmis. Aš nekerštauju bet kaip. Tikrai ne. Gal tai atima daugiau laiko, bet aš surandu pačią skaudžiausią vietą ir smogiu. Och, koks malonumas...
Neseniai buvau parduotuvėj: ten su 30% nuolaida nusipirkau naują - bejausmės kalės - kaukę. Pasimatavau - ji man idealiai tinka. Puiku!!