Mano pasaulis pasikeitė. Tiesiog pasikeitė. O aš vis dar kartais laikausi įsikibusi to, kas negrįžtamai nugrimzdo į tankų praeities liūną. Lengvais žingsniais stengiuosi nubėgti iki išblukusios svajonės ir atgaivinti subliuškusią viltį. Pasekti jai rytmečio pasaką, kad ji ir vėl galėtų rusenti švelniame vakaro ore, o vėjas jai šoktų nenutylančio saulėtekio šokį. Kad ji pakiltų virš jūros ošimu šnabždančio pasaulio, prasiskintų kelią tarp niekada nemiegančio miesto šešėlių ir vėl padainuotų man dainą. Tą pačią, lydimą vos kelių išsiderinusios gitaros akordų, nutraukiančių vienintelę nebylią stygą. Ir nutrūkstančią kartu su ja. Kad ji sujauktų liūdesio ramybę. Kad vėl prabiltų aido prisigėrusiu kimiu balsu, kurio atspalvyje surasčiau savo kelią. Tą, kuriuo kažkada tikėjau. Kurį nešiojau pilnoje saujoje byrančio smėlio, paliekančio tik viena smiltį. Kurio klausiausi. Kuriuo kvėpavau ir kurį gėriau kamuojama nenumaldomo gyvenimo troškulio......nes aš noriu atgaivinti savo svajonių pasaulį ir tą mažytę kasdienybę puošiančią miražų mozaiką. Noriu ir vėl pravažiuojančio autobuso stikle išvysti išsiilgtą šypseną, o iš greta aidinčio dialogo nuotrupų sudėlioti dainą. Klausytis jos prieš užmiegant, be garso sušnibždėti ją nepažįstamam praeiviui ir negrabiai užrašyti į languoto sąsiuvinio paraštę. Įrėminti ją ten, iš kur ji niekada jau nepabėgtų. Kur aš galėčiau ją rasti. Šiandien ir rytoj. Dabar ir visada.Kad ji neišnyktų, kaip išnyko...