Gyveno kartą mergaitė, kuri turėjo didelę pintinę svajonių. Vienos buvo mažytės ir paprastutės, lyg smėlio grūdelis, o kitos – didelės it aukštasis Everestas. Vienos svajonės buvo tolimos kaip dangus, kitos – čia pat, ranka paliečiamos, apkabinamos, išpildomos. Visas mergaitės gyvenimas buvo svajonės. Turėti mėlyną gražų kastuvėlį, su kuriuo galėtų statyti gražiausias smėlio pilis gražiausioms pasaulio princesėms. Susirasti draugę, su kuria būtų galima perpus dalintis saldainį. Tilpti į džinsus, čiut čiut per siaurus. Gauti dešimtuką iš istorijos kontrolinio. Sutikti žmogų, kuriam būtų galima negailint atiduoti širdį, ištroškusią meilės ir švelnumo. Įstoti į universitetą. Išmokti kepti plikytus pyragaičius su burnoje tirpstančiu kremu. Išmokti šypsotis, net tada, kai pasaulis parodo nagus. Rašyti… ir atrasti žmones, kurie norėtų skaityti.
Mažos mergaitės svajonės pildėsi ir dovanojo jau glėbius džiaugsmo ir meilės. Tačiau ji užaugo. Dabar mergaitė troško surasti savo gyvenimo kelią… sulipinti jį iš mažų gabalėlių, po truputį.
Bet ji buvo nedrąsi, kukli, neryžtinga. Trypčiodama vietoje, ji ir toliau įvairiausiomis spalvomis tapė savo svajones. Ir laukė, kol jos ateis. Pačios suras mergaitę, vieną šiltą vakarą pasibels į duris ir nutūps ant delno.
Ir vieną dieną, tokią pačią dieną kaip ir tūkstančiai kitų dienų, mergaitė apsidairė aplink. Pamatė, kaip žmonės patys kopia į Everestą, kad pasiektų savo svajonę. Kaip jie kasdien bando, griūna ir vėl keliasi, kol pagaliau ją pačiumpa į delną. Mergaitė suprato, kad svajonės ateina pas tuos, kurie ieško. Stengiasi. Nepasiduoda.
Tą pat akimirką mergaitė suprato ir dar vieną dalyką – surasti atsakymus yra taip lengva. Palyginti su tuo, kaip sunku juos paversti darbais…
(saulėta virtuvė)
