Ak! Norečiau išsivaduot iš to košmariško sapno! Kuo greičiau ištrūkt iš visa naikinančios mėsmalės ir įsisupus į antklodę išgulėt kol pabusiu. Jaučiu, kaip įtraukia ji mane pamažu: pradėdama nuo kojų pirštų, pirmiausia traiškydama juos, jų plonus kaulelius...Mala užgriebdama vis daugiau: pėdas, kojų blauzdas, dubens kaulus, pilvą, vėliau - plaštakas, rankas, pečius... (Dieve! Bent galvą išsaugot, bent širdį palikit man!) Rodos ir galvą traiško, ir mano mintis naikina... Kapanojuosi, kaukiu iš skausmo ir nevilties, dustu, dustu!
Bet ji žiauri ir negailestinga, didelį ir galinga ta ŽMOGAUS naikinimo mašina... Ne! Bent širdį palikit, bent ją! Skausmų iškankintą, nerimo ir baimės išsekintą, bet...palikit! Tik taip sugebėsiu kuo greičiau išsivaduot iš to košmaro.
-Gelbėkit!!!-rodos, šaukiu visa gerkle, bet balsas stringa...
Ir pagaliau - nubundu iš visa naikinančio sapno. Vis dar virpu iš išgascio ir baimės... O kaip atstatyt savo sutraiškytą kūną, kraujuojančias žaizdas, mintis ir sutryptus jausmus? O kaip kožmarų iškankintą širdį priversti vėl jausti, vėl pasitikėt žmonėm, vėl mylėt??