Jei jautiesi negraži (-us), pirmiausiai, nusišypsok. Ar esate matę besišypsantį veidą, kuris būtų negražus? Stenkitės šypsotis natūraliai, iš visos širdies.
Tada sutelk žvilgsnį į paprastus, bet gražius dalykus, kurių paprastai nepastebi: rausvus saulėlydžius, ilgus vakarinius pokalbius su brangiais žmonėmis, nuodėmingus pasilepinimus drėgno pyrago gabalėliu, besikeičiančius vaizdus pro nešvarų autobuso langą, knygų lapų šnaresį. Apie kuriuos gali papasakoti, parašyti žinutę ar laišką draugui. Apie kuriuos gali pamąstyti, nufotografuoti ir tada tas grožis įsismelkia kaip kažkokia šiluma, kurią gali pajusti ir kiti.
Taip pat apkabink žmones, jei reikia laikyk juos glėbyje daugiau nei minutę, neatsitraukiant ir stipriai laikant. Stebuklinga kaip jaukus apkabinimas padeda pasijausti geriau.
Pabūk su kitais, kai jie liūdi ar jiems negera: atnešk vaistų, kai jiems ką nors skauda; apsiausk apklotu, kai šalta; palepink šiltais pyragėliais ir pienu, kai jiems skauda ten giliai širdutėje. Atrodo, nieko čia tokio, bet nuoširdžios smulkmenos, būnant su kitais, labai svarbu. Padedant kitiems, gimsta grožis, nes randi tai, kas yra tikra ir nedirbtina.
Tik tai, kas tikra, yra gražu, todėl būk savimi. Kiekvienas žmogus - unikalus. Kiekvienas turime unikalius veido bruožus, unikalią figūrą, unikalų balsą, unikalias manieras. Tik išmokusi (-ęs) priimti savo unikalumą, tapsi iš tikrųjų gražūs. Aš į nieką pasaulyje nemainyčiau savo strazdanų ant nosies; apvalių skruostų; šveplavimo ir drebančių rankų susijaudinus; ašarų, kurios nevaldomai nuteka apvaliais skruostais, klausantis Queen ar žiūrint filmus bei skaitant knygas; net to, kad per vakarą be savigraužos galiu išgerti 6 milžiniškus puodelius saldžios kakavos.
Man atrodo, jog besaikis dietų laikymasis, puošimasis susijęs su vidine tuštuma - juk reikia ją kažkuo užpildyti. Kai esi graži (-us) siela ir mintimis, kai myli save, tokią (-į), kokia (koks) esi, kai didžiuojiesi savo unikalumu ir gėriesi kitų žmonių išskirtinumais, kai padedi kitiems, tampi iš tikrųjų gražiu.

(mukatanas)

Tai buvo ilga ilga… labai ilga diena… Liūdna, nuobodi - vis tokia pat. Už lango vis tie patys debesys, tas pats kiaurai veriantis lietaus stuksenimas į palangę… Kaip tai pavadinti? Vienatvė?

Tai ta labai ilga diena.. Kai šalia gali rasti tik prisiminimus, neišpildytas svajones, nuotraukas iš apgaulingos praeities… Nejučia užmiegi ir nejučia pabundi… Išeini ir vėl grįžti… Lyg niekur ir nebūtum išėjus… Sugrįžus apsidairai, o čia, toje pačioje vietoje, vienišas kavos puodelis, tie patys linksmi pliušinių meškučių veidai, tas pats veidrodis, kuriame matai save su skaudančia šypsena veide. Tai kasdienybė… Tai tuščia diena be pabaigos!

Tūkstančiai apgailestavimų, milijonai ašarų, milijardai klausimų ''Už ką?'', ''Kodėl ir vėl man?''. Naivu tikėtis, kad rasiu atsakymą. Turbūt jau buvau pamiršusi, kad negerai bambėti dėl niekniekių, kad negalima nuolat skųstis ir skųstis. Tikriausiai Dangus mane sustabdė, kad darsyk pasimokyčiau Gyvenimo Meno - neskubėti, pastebėti mažiausius dalykus, džiaugtis smulkmenomis, branginti artimus žmonės ir kasryt pabudus, visų pirma, padėkot, jog gavau nuostabią dovaną - dar vieną, naują dieną, kad galėčiau viską pradėt iš naujo: geriau, gražiau, šviesiau... Kągi, man nebelieka nieko kito, kaip tik mokytis ir tobulėti. Kaip pasakė močiutė: ''Dievulis niekuomet nesiunčia žmogui sunkesnės naštos, nei jis gali panešti''. Na, o mano geras ''draugas'' Nieatzche tarė: ''Kas mūsų nenužudo - mus sustiprina''.

(iš kur??)

Rūkymas žudo...Greit mirsi... Žudai kitus...Tik tokios antraštės mirgėte mirga, tačiau kartais jos visai užsimiršta... Norisi atsipalaidavimo, vakaro vėsos ir lašo tylos. Tiesiog įtrauki visą gėrį, vėsą, ir tylą... Išpūti ašaras, skausmą, liūdesį, visus rūpesčius ir vargus. Kartūs dūmai viduje išdegins svajones, kurios jau nieko nevertos. Atsipalaidavimas, ramybė, tamsa ir cigaretė rankoj...Baltas dūmas skrenda kažkur toli su visu blogiu.Cigaretė rūksta... -5 minutės gyvenimo... Tačiau nesvarbu... Svarbu emocija, tyla ir švarus vidus, kuriame gali dėlioti viską iš naujo.

Šalta, bejausmė, rimta, pasikėlus, nejautri... taip toliau ir panašiai. Kiek etikečių turėjau… Net baisu. Galėdavau ramiai valgyt vynuoges, kai šalia manęs verkdavo. Ot k.a.l.ė! Bet ar kas nors pagalvojo, jog pačiai ašaros riedėdavo, sudarydamos ištisus vandenynus..??

Mano pasaulis pasikeitė. Tiesiog pasikeitė. O aš vis dar kartais laikausi įsikibusi to, kas negrįžtamai nugrimzdo į tankų praeities liūną. Lengvais žingsniais stengiuosi nubėgti iki išblukusios svajonės ir atgaivinti subliuškusią viltį. Pasekti jai rytmečio pasaką, kad ji ir vėl galėtų rusenti švelniame vakaro ore, o vėjas jai šoktų nenutylančio saulėtekio šokį. Kad ji pakiltų virš jūros ošimu šnabždančio pasaulio, prasiskintų kelią tarp niekada nemiegančio miesto šešėlių ir vėl padainuotų man dainą. Tą pačią, lydimą vos kelių išsiderinusios gitaros akordų, nutraukiančių vienintelę nebylią stygą. Ir nutrūkstančią kartu su ja. Kad ji sujauktų liūdesio ramybę. Kad vėl prabiltų aido prisigėrusiu kimiu balsu, kurio atspalvyje surasčiau savo kelią. Tą, kuriuo kažkada tikėjau. Kurį nešiojau pilnoje saujoje byrančio smėlio, paliekančio tik viena smiltį. Kurio klausiausi. Kuriuo kvėpavau ir kurį gėriau kamuojama nenumaldomo gyvenimo troškulio......nes aš noriu atgaivinti savo svajonių pasaulį ir tą mažytę kasdienybę puošiančią miražų mozaiką. Noriu ir vėl pravažiuojančio autobuso stikle išvysti išsiilgtą šypseną, o iš greta aidinčio dialogo nuotrupų sudėlioti dainą. Klausytis jos prieš užmiegant, be garso sušnibždėti ją nepažįstamam praeiviui ir negrabiai užrašyti į languoto sąsiuvinio paraštę. Įrėminti ją ten, iš kur ji niekada jau nepabėgtų. Kur aš galėčiau ją rasti. Šiandien ir rytoj. Dabar ir visada.Kad ji neišnyktų, kaip išnyko...