Atsisveikinti yra be galo sunku ir liūdna. Žmonės ateina ir išeina; kartais grįžta, kartais nebe...išlieka tik atsiminimai apie smagų krykštavimą, nemigo naktis, keturis su puse puodelio arbatos ir beprotiškus sumanymus (tuos, neįgyvendintuosius). Turbūt taip ir turi būti - kai kada tiesiog reikia išsiskirti tam, kad išsaugotum gražias akimirkas. Kad jų nenusineštų pykčio ir nesusipratimų audra. Kad liktų svajonės, kad būtų kažkas, kas atgaivintų priblėsusią ir jau ne tokią plačią šypseną laimės pristigusiame veide.Vis dėlto, sunku ir liūdna. Netgi tada, kai žmogus nėra labai artimas. Net jeigu jis tik vienas iš artimesnių svetimųjų, kažkuo sužavėjęs, sudominęs, nustebinęs ar įkvėpęs, bet pats to nesupratęs. Atsisveikinti net nepasisveikinus... Prasilenkti, galbūt nusišypsoti, tačiau nė nestabtelėti paklausti "Kaip sekasi?". Neturėti nieko asmeniško, bet vistiek prisiminti. Prisiminti bet ką, kad tik prisiminti...

(new start-ji)