Keistas tas gyvenimas. Iš vidaus mane drasko daug priešingų jausmų. Nebeįžiūriu gėrio. Nebematau žmonėse to, ką mačiau... Kvaila optimistinė šypsenėlė dingo iš mano veido. Juk beveik visų žmonių likimas yra toks, kad gyvenime jiems tenka plušėti, kamuotis, stengtis ir vargti. Kita vertus, kas būtų, jei vos kilę norai išsipildytų, iš ko tada turėtų susidėti gyvenimas, kaip tada reikėtų leisti laiką? Jei gyventume pasakų karalystėj, kur viskas savaime randasi ir kepti balandžiai skraido, kur kiekvienas kaipmat sutinka savo meilę ir lengvai jč užvaldo. Tada žmonės imtų mirti iš nuobodulio arba užsinertų kilpą sau ant kaklo, arba pradėtų vienas su kitu kovoti, vienas kitą smaugti ir žudyti ir taip prisidarytų kur kas daugiau bėdų, nei dabar likimas yra jiems numatęs. Va, matot? Rašau ir prieštarauju pati sau. Taip ir gyvenu, kaip koks Hamletas, vidinių prieštaravimų pasaulyje.