Jaučiuos pasimetus. Viskas dabar taip neaišku... Penktadienį buvau litexpo studijų parodoje. Susidomėjau studijomis užsienyje. Kai pasakiau mamai, ji sakė, kad prieš 20 metų, burėja jai išbūrė, kad vyresnioji dukra studijuos užsienyje, o jaunesnė jauna ištekės... O kai pasakiau Astai, ji sakė, kad taip pat žada studijuot Anglijoj. Taigi. Visi mano planai griūna. Nežinau kaip elgtis. Bijau padaryt klaidą. Šeštadienį buvau Romeryje. Vyko kriminalistikos paskaita. Esat kada nors matę ''CSI Niujorkas'' arba ''CSI Majamis''? Tai va. Čia viskas taip pat. Čia nėra teorijos. Vien praktika. O man patinka, kad nebus kalimo. Jau seniau man tai patiko, bet dabar - BELEKAS! Taigi. Dilema rimta. Ar likt Lietuvoj ir mokytis Romeryje, ar važiuot į Angliją ir mokytis Northamo universitete. Ten žymiai daugiau pliusų, bet... Pirmą kartą gyvenime esu taip pasimetus,o aš mėgstu konkretumą, tad ši situacija varo mane į neviltį....

Kadangi šiandien aš visiška pesimistė, tad pasakysiu taip: bernams reik kekšių. Pasileidusių mergų. Lai tokias ir turi. O aš būsiu viena. Net svarsčiau apie vienuolyną. Aš rimtai. Nesijuokit! Bet nusprendžiau, kad ten būdama negalėsiu įgyvendint savo svajonės - tapt kriminaliste. Šeštadienį traukinyje, autobusuose, turėjau daug laiko pabūt su savim ir viska apmąstyt. Klausiau depresiškos muzikos....

Paliksiu viską likimui. Kas lemta atsitiks savaime. Būsiu šalta su visais tais, kurie kada nors mane skaudino. Jie visi prarado mano pasitikejimą. Todėl neprivalau apsimest gera ar linksma. Užsidėsiu bejausmės kaukę. Niekam neleisiu kapstytis po mano jausmus. !