Mėgstu būti viena, tačiau nekenčiu vienatvės. O tarp žmonių dažniausiai jaučiuosi vieniša. Mokykloje beveik visad esu vieniša. Vieniša visur, net pilnoje žmonių patalpoje.
Kartais sėdžiu klasėj, prieš mane linguoja ta kalbanti, dėstanti, protinga galva. Aš įsivaizduoju, kaip mano suolas lėtai grimzta skradžiai grindis. O kai aš prasmengu, kiti suolai tarsi sapne tolygiai pasislenka ir stojasi į buvusią mano suolo vietą. Ir niekas nieko nemato. Niekas nepastebi, jog dingau. O juo labiau ta kalbanti galva priesaky...
Ir, vis dėlto, net juokdamasi jaučiuosi vieniša. Ne, vieniša ne dėl to, kad neturiu su kuo pabendraut, pasidalyt mintim. Ne. Yra nuostabus žmogus klasėj-Asta. Manau, pirmą kartą gyvenime sutikau tokį žmogų. Banalu. Jau 5 metus kartu mokomės, o TOKIĄ ją sutikau tik dabar. Miela. Esu dėkinga jai už daugelį dalykų. Ačiū. Tave galiu vadinti tikra drauge ir man visai nesvarbu, jei aš nesu tau draugė. Ir visviena esu vieniša. Niekas neįsivaizduoja to, ką jaučiu kiekvieną dieną. Neįsivaizduoja, kaip man sunku pakelt akis, kalbėt, stovėt, sėdėt. Man sunku žiūrėt į savo atvaizdą ir norėt būt kitokiai. Noriu. Bet gerais norais pragaras grįstas. Nekenčiu savęs tokios, kokia esu. Tai man trukdo. Labai trukdo. Niekas nežino, kaip sunku. Niekas.
Aš nesusireikšminu. Žinau, kad visi žmonės turi savų bėdų, bet man beprotiškai sunku...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą