Skausmas-irgi jausmas. O kuo jis skiriasi nuo kitų jausmų? Niekuo! Tai toks pats jausmas kaip ir visi kiti. Man liūdna, kad aš kitiems žmonėms savais žodžiais ar poelgiais sukeliu šį jausmą. Pačiai tuomet tik verkt noris. Gaila, kad tai suprantu tik po visko.
Dar prieš porą metų dėl tos pačios priežasties praradau du šaunius draugus.. Šaunūs jie buvo todėl, kad mane suprato ir man atleido, bet pati nuo jų atitolau, nes supratau, kad aš neverta tokių draugų, nes sugebu tik įskaudinti juos.. Buvo daug ašarų, bet mane paguodė mano Juodukas.. O dabar?! Kas mane paguos dabar? Kai žinau, kad įskaudinau žmogų, kuris nieko nieko man nepadarė, bet man kažkuo neįtiko.. Bet argi mes skirtingi esame ne tam, kad mokytumėmės vieni iš kitų? Kvailai jaučiuos. Skaudu ir liūdna. Tada tikėjaus, jog jau pasimokiau iš savų klaidų, bet pasirodo ne. Ir vėl taip pat idiotiškai elgiuosi. Kada pagaliau aš išmoksiu šią pamoką?!! Nors, kaip sakoma, mokaisi visą gyvenimą. Bet nenoriu aš visą gyvenimą pragyvent tik tam, kad suteikčiau kitiems skausmą... Noriu, kad žmonės šypsotųsi.. Noriu, kad džiugiai pasakytų ''Labas''... Bet aš to neverta. Viskas. Jau viskas. Na tai kas, kad atsiprašysiu? Na ir kas?! Pati žinau, kad žmogus taip lengvai neužmiršta, tai ką tuomet reiškia žodis ''Atleidžiu'' ar ''Atsiprašau''? Juk tai tik žodžiai. Jie neištrina praeities veiksmų. O ir man, tikrai žinau, kad nebus lengviau dėl to. Visviena žinosiu, kad įskaudinau žmogų ir tai mane skaudins dar labiau... Žodžiai beverčiai. Nors norint įskaudint užtenka ir tik jų...
Gaila ir dėl to, kad praradau ir savo Juoduką. Gaila, kad nevertinau tų akimirkų, kai jis dar buvo su manim. Jei būčiau žinojus, kad už savaitės jį prarasiu, būčiau dienų dienas praleidus jo garde. Apkabinus jo kaklą ir žiūrėdama į protingas akis. Supratau tik tai, kad kai Jis buvo šalia, buvau rami, saugi. Dieve, žinau, kad aš neverta to, kad jį grąžintum, tik prašau jog suteiktum man ramybę. Kad susivokčiau, ką aš veikiu šiam pasauly. Neleisk man skaudint žmonių..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą