Ak, mano mylimas žmogau... Kodėl taip elgiesi? Man liūdna dėl tavęs. Mano meilė susirgo. Ir, deja, ši liga nepagydoma. Kad ir kaip priešinčiaus, jaučiu, jog atėjo pabaiga. Galbūt ją jau seniai jaučiau, bet tam priešinaus... Kaip norėčiau, kad viskas būtų buvę kitaip.
Bet, deja, nebuvo lemta. Žinai, džiaugiuos, kad paskutinį tašką uždėjai tu, nes aš nebūčiau sugebėjus. Esu per daug sentimentali.
Dabar labai skauda kažkur ten viduj, panašiai toj pusėj, kur yra širdis. Nepakenčiamai skauda... Kartais skausmas būna toks stiprus, kad prarandu sąmonę ir vėl noriu pabandyt iš naujo, kad tik dingtų tas skaudulys. Pasidaro nepakenčiama, kai prisimenu mūsų juoką, pokalbius... Taip norėčiau, kad visa tai grįžtų. Nesvarbu, jog žinau, kad tai neįmanoma.. Taip, neįmanoma, jau paspaudei delete ir pamažu tu esi trinamas iš manęs, mano širdies, mano minčių. Procesas nebesugrąžinamas..
O kad galėčiau išsiverkt, išsikalbėt... Mano ašarų dėžutė jau seniai išdžiuvo, o pokalbiai... Ko jie verti? Nieko! Iki šiol tylėjau, tad neverta pradėt šnekėt, kai viskas baigta. Viską sėkmingai išgyvenau savyje... Žinai, mūsų istorijos pabaiga nėra tragiška. Ne. Ji pakenčiama. Juk viskas baigėsi vasarą, kuomet turiu begalę veiklos ir ji, tikiuosi, man padės užmiršt tave. O kai kitą kartą susitiksim, jau galėsiu drąsiai sutikt tavo žvilgsnį be jokio meilės likučio širdyje. Tu man būsi tiesiog paprastas praeivis... Laikas viską sudėlios į savas vietas. Linkiu tau sėkmės šiam klystkelių pasauly...