Mano artimas Žmogau, ar jauti,kaip man liūdna ir skauda? Aš kaip porcelianas - kieta, šalta, ir trapi. Sulyta po lašą į žmogų, kuriuo tik mokausi būti. Kaip kūdikis,ar kaip ligonis po komos žengiantis pirmus sunkius žingsnius. Dantim kalendama ir skausmą rydama išmokau atsikelti. Dabar kaip donoro tikiuos sulaukti šanso. Kol būsi Tu, man artimas Žmogau, parklupdama, pasveikdama gyvensiu!