Dabar pusė pirmos. Mano langas praviras. Girdėti varlių kvarkimas. Jei atvirai, tai nieko gero. Jaučiuos kaip pamiršta daina. Viskas tuo ir pasakyta... Pamiršta daina.
Kažkas pasibeldė į mano širdį. Ir įėjo. Aš įleidau, kažkodėl nesipriešinau. Tai Jis. Tas jausmas, mano laimė. Myliu ir vėl Myliu. Aistra ir ugnelė akyse sužibėjo...Bet...Praėjo pro šalį.... Išėjo... Išėjo ir išsinešė dalį manęs kartu su savim. Prašau, susiprask. Labai prašau - eik ir nebesigręžiok atgal, nebeplėšyk manęs... Aš nekovosiu. Jau seniai padėjau ginklus. Nors kažkada buvau pasiryžus mirti dėl to, kas man brangu. Jei tikrai tai buvo brangu abiems, o ne vien man, tu įvertinsi tik tada, kai prarasi. Aš matau. Suvokiu tai. Dabar mano veidu rieda karštos karštos ašaros. Jos eina iš pačių širdies versmių, jos nuoširdžios. Daugiau tokių nebebus. Dėl tavęs tikrai nebus. Ne. Viskas. Gal tai mano klaida, gal tavo, turbūt - abiejų.
Dieve, man taip reikėtų ko nors šalia, bent šiuo metu, kad suprastų, nuramintų, pasakytų, kad pasielgiau gerai. Jei tik galėčiau ramia širdim užmigt, žinodama, kad nesigailėsiu. Žinau - neberasiu tokių akių. Gal kvaila buvo tave sapnuot ir sau meluot... Per daug idealu viskas buvo, kad būtų tikra.
Aš tavęs negaliu išvaryt iš savo širdies, kad ir kaip norėčiau. Ateik, kai ašaros per skruostus bėgs, kaip kad man šią naktį, ir kai gyvenimas sugrius,kai gyvent nebemokėsi ir pasikelt nebegalėsi.
Būna akimirkų kai ta meilė virsta dulkėmis. Bet joks vėjas jų neišnešios. Jos visada bus per sunkios skristi, vėliau jos vėl prilips prie manęs. Fui. Dabar nekenčiu kiekvieno besišypsančio žmogaus. Ir tai tavo nuopelnas. Prisimink tai ir lai kiekvieną kartą tau suspaudžia širdį...