Kai paprašau išklausyti mane, o tu pradedi man patarinėti - nepadarai, ko prašau.
Kai paprašau išklausyti mane, o tu pradedi aiškinti, kodėl neturėčiau taip jaustis - pamini mano jausmus.
Kai paprašau išklausyti mane, o tau pasirodo, jog turi kažką daryti, kad išspręstum mano problemas - apvili mane.(Kad ir kaip tau keista bebūtų)
PAKLAUSYK!
Prašau, nekalbėk ir nieko nedaryk - tik išgirsk mane.
Patarimas yra pigus.
Aš galiu pasirūpinti savimi - nesu bejėgė. Galbūt netekus drąsos ir svyruojanti, bet tikrai ne bejėgė.
Kai padarai kažką vietoj manęs, ką galiu ir privalau padaryti pati, padidini mano baimę ir nevisavertiškumą.
Bet...
Kai leidi paprastai suvokti, kad jaučiu tai, ką jaučiu (nesvarbu, kad tai nelogiška), tada galiu liautis mėginus įtikinėti tave, kad man ''tikrai viskas gerai. neliūdžiu. man jo net nereikia. neprisimenu. neskauda. nemyliu.'' ir susitvarkyti su tuo nelengvu reikalu, slypinčiu už to nelogiško jausmo.
Kai tai pasidaro aišku, atsakymai tampa akivaizdūs ir man nebereikia patarimų.
Nelogiški jausmai įgauna prasmę, kai suprantame, kas slypi už jų.

                               ''Ant smėlio tavo vardą užrašysiu,
                                Jis su pirma banga išnyks
                                O tau aš nieko nesakysiu
                                Nors gal širdis
                                Lyg jūroje žuvėdra klyks''

                  
                                                             [Salomėja Nėris]