Žinot, sakoma jog besišypsančios lūpos kartais kenčia daug labiau, nei ašarojančios akys. Kuo dažniau tai prisimenu, tuo labiau įsitikinu jog tai galiu pritaikyti sau. O ir ašaros šį kartą keistos. Ne tokios kaip visada. Jos karštos. Matyt todėl, kad skverbias iš giliai giliai, iš ten kur dar niekas nėra buvęs. Iš žmogaus širdies. Iš mano širdies. Iš tos pačios širdies, kuri verkia daug dažniau, nei akyse gali pamatyti.
Dabar man nebeatrodo jog verkiu dėl menkniekių. Man svarbiausia, kad žinau jog be ašarų nepažinsiu savęs, be jų nebus manęs. Ir vis dėlto, kiek daug gali vienas eilėraštis... Jis atspindi visą mano gyvenimą, o kartu ir nieko nepasako. Kažkam gal tai tik nevykęs bandymas prasimušt į meno pasaulį, o man tai - viskas, visas gyvenimas. Supratau, kad kitaip nebus. Supratau, kad reikia atsisveikinti su sapnais, kuriuose matau tave. Tai beprasmiška. Nenoriu susikurti kvailų iliuzijų, juolab jau ir metai ne tie, kad tikėčiau pasakomis. Keistai parašiau, kaip kokia senė. Na, ir? Ir kam nuo to sunkiau ar lengviau? Niekam! Argi nejuokinga? Gyveni, žmogau, tam, kad suprastum, jog atėjai vienas į šį pasaulį, vienas ir išeisi.
Šiąnakt neužmigau. Neįstengiau. Susapnavus tave. Tavo žvilgsnį. Tas akis. Buvo nuostabu, kol nepabudau. Taigi, tas sapnas, ta iliuzija atėmė visą praeitą naktį. Bet aš laiminga, nes pagaliau atrakinau tą smegenų dėžutės vietą, kur buvo įkalintos su tavimi susiję svajonės. Nuostabu.

Aš nevertas
Švelnių
Tavo žodžių,
Nei to ežero,
Pilno žvaigždžių.
Aš –Toks vienas.
Velnioniškai
Vienas,
Pasiilgęs zvilgsnio
Tavo ruduju akiu.
Aš nevertas,
Aš daug ko
Nevertas.
Amžinai
Amžinai
Neramus.
Ir ne vieną Tave
Aš prisimenu kartais,
Kai brendu naktimi
Į svajonių namus.

Elementarus gyvenimo tarpsnis.

Kaip dažnai šiomis dienomis rašau. Net pačiai keista. Bet viskas tiesiog liejasi ir liejasi. Iš širdies. Iš tuščios, išdžiuvusios širdies. Liūdna. Nenormalu. Vos prieš porą valandų buvau tokia laiminga... Bet prieš tas pačias porą valandų pajutau liūdesį. Jis sukaustė mano širdį ir nebepaleidžia. Neatrakino jos net tada, kai mačiau patį nuostabiausią dangų.
Nemyli. Niekas nemyli. Pajutau tai TADA. Pajutau, kai girdėjau TUOS žodžius. O gal ne. Gal kai supratau, jog mūsų niekas nebesieja. Manęs nei kiek nesutrikdė tavo žvilgsnis, tavo žodžiai. Širdis nė nekrustelėjo, nors į tavo nuotrauką žiūrėjau labai ilgai. Anksčiau nedrįsdavau dirstelėti, o dabar... Eidama namo visiškai atsiribojau nuo realybės (džiaugiuos, kad to išmokau). Negirdėjau kas ką sakė. Man nebuvo įdomu ar svarbu. Mano širdis norėjo šaukti. Nors dangus buvo toks gražus. O vakaras mielas. Supratau: širdis per daug išdžiuvusi. Ji ėmė skilinėti. Keista. Juk turėčiau jausti ramybę, kad išsivadavau nuo neįmanomų svajonių. Nuo tų vaizdinių, kurie neleido man ramiai gyventi ir leido tikėti neįmanomais dalykais.

Meilė??

Tiek daug norų. Tiek daug ilgesio. Tiek daug skausmo, dažniausiai paviršutiniško ir tik retkarčiais iš tikrųjų gilaus. Likimo skausmo. Gyvenimo skausmo. Tačiau tiek pat, o gal net žymiai daugiau, aplink yra meilės. Ji supa mus visur. Meilė kaip paukštis. Atskrenda kada tau jos reikia. O išskrenda, kai nebegali be jos gyventi.
Keista.. Neįsivaizduoju kodėl apie ją rašau. Gal dėl TOS šypsenos, kurią gavau dovanų iš pono D. Kaip greit svajonės nuneša mane į fantazijų pievas, kuriomis laksto įsimylėjėliai. Ne. Aš neįsimylėjau. Oj, toli gražu. Bet ta šypsena. Tik ta šypsena ir tas žvilgsnis. Nežinau kaip ir kuo, bet jis mane paveikė. Ilgai apie tai mąsčiau ir dar dabar mąstau, bet žinau, kad blogiausias būdas ilgėtis žmogaus, tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.

Laimės paukštė;)

''Laimės paukštė - ugninė, ilgai neišlaikysi - nudegins.''
Būna akimirkų, kai atrodo, tarsi žemė susiliečia su dangumu - laimės akimirkų. Palyginus dabartinę mano būseną ir tą, kurioje būdama rašiau tuos depresiškus tekstus, tai būtų lyg diena ir naktis. Keista, tiesa? Svarbiausia, kad net pati nežinau, kas mane verčia jaustis laiminga... Visus myliu, visi man geri, mieli ir gražūs. Net ir tie žmonės, kurie anksčiau gerokai kvaršindavo galvą, dabar man atrodo lyg maži, mieli kačiukai, žaidžiantys su siūlų kamuoliukais.
Nesuprantu. Juk laimė netvindo mūsų gyvenimo tarsi be paliovos plūstanti srovė. Ji praeina ir vėl švysteli dažniausiai visai netikėtai. Ko mums reikia, kad būtume laimingi? Labiausiai, manau - laiko. Laiko pasigrožėti gėle, ją pamilti. Laiko ir džiaugsmo. Bet kokio abipusio susikalbėjimo, kurio man taip trūko. Dėkoju tai vienintelei, kuri sukuria pirmus kartus, kad galiu iki soties išsikalbėti ir žinoti, jog būsiu suprasta. Turbūt tai sudaro kažkiek procentų mano laimės:) Ačiū.
Jaučiuos laiminga nors kartu ir bijau. Juk džiaugsmas reikalauja daugiau atsidavimo, daugiau drąsos nei skausmas, nes kentėdama skausmą bent žinau kodėl jį kenčiu, o būdama laiminga jaučiuosi lyg mesčiau iššūkį nežinomai tamsumai.
Tačiau velniop tą baimę. Juk klaidų ir pažadų netesėjimų, net ir nejautrumo neišvengia nei vienas žmogus. Bet laimės mūsų gyvenime būna nepalyginti daugiau, tik bijodami patys ją sugriaunam! Bandau suprasti, noriu suprasti, kad pasaulis ne ką pastovesnis už jūros bangas. Nesvarbu ar mes kankinamės, ar džiaugiamės - viskas netrukus išblėsta. Tad ar verta bijot dėl tokių nepastovių dalykų? Manau, kad ne. Geriau džiaugtis tuo, kuo gyveni šiandien, tuo, kad šiandien tau gera, negu liūdėti dėl to, kad visa tai praeis.
Taigi, apibendrinant viską, ką norėjau pasakyti, vertėtų pabrėžti, jog gyvenimas yra nykstanti dabarties akimirka, kuria tiesiog PRIVALOME džiaugtis! :)

Ko verta gyvybė?

“Ko verta gyvybė?“

Mirtis yra žmogaus gyvenimo dalis – per ją atsiveria tikroji žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė. Tai ne tik biologinė kategorija. Mirtis – įsisąmoninta baigtis, tampanti žmogaus egzistencijos dalimi. Ji neišvengiama, todėl gyvenant reikia pasirengti mirčiai. Gyvenimo pabaiga žmonėms nepaaiškinamas ir sunkiai suvokiamas dalykas, sukeliantis įvairias baimes ir nežinomybę. Juk mirtis realybėje atrodo pakankamai grėsmingai.
Eutanazijos problema atspindi tą žmonijos vystymosi stadiją, kai žmogus imasi drąsiau ginti savo laisves. O viena iš jų – laisvė pasirinkti mirtį, laisvė išeiti iš gyvenimo pakelta galva tada, kada norisi, o ne tada, kai Dievas, likimas ar gamta pašauks. Žmogus mano turįs teisę pasirinkti gyventi ar mirti. Eutanazija yra labai artimai susijusi su žmogaus požiūriu į gyvenimą, į mirtį, į savižudybę. Žmogus leidžia, kad jį nužudytų kitas, pats nusižudo, išgėręs gydytojo paskirtą nuodų dozę, arba nepriima jam teikiamos pagalbos ir atsisakydamas gydymo renkasi mirtį. O juk didžiausia vertybė – gyvenimas ir gyvybė.
Juk mirtis, tai skausmas, kančia, o šiuolaikiškas žmogus verčiau mirs, nei kovos dėl gyvenimo. Tampame per gležni, nebesugebame, bijome įsipareigoti prieš Dievą, prieš artimuosius. Bijome skausmo, nežinomybės. Ir visa tai tik dėl noro nugyventi savo amželį lengvai ir nerūpestingai.
Manau, žmonės, kurie renkasi eutanaziją kaip būdą palengvinti savo kančias, negyveno pilno, visaverčio gyvenimo. Juk joks žmogus taip nesimėgauja tikruoju gyvenimu, kaip tas, kuris yra pasirengęs išeiti Dievo paskirtu laiku. Mes panašūs į tuos pievoje besiganančius avinėlius, kai mėsininkas akimis jau renkasi vieną ar kitą iš jų; ir mes, gyvendami savo palaimingas dienas, nežinome, kokią negandą kaip tik dabar mums rengia likimas. Todėl privalome džiaugtis viskuo, ką jis mums parengė.
Kodėl, vos užklupus nelaimei, klausiame: „Dieve, už ką man?“. Kodėl, kai būname laimingi neklausiame už ką mums ta laimė?
Kaip lengva, vos prisiartinus kančiai nusižudyti eutanazijos būdu. Juk kančia kyla iš klaidingo įsitikinimo, jog dauguma nelaimių nutinka atsitiktinai, ir todėl jų galima išvengti. Verčiau suvokti tiesą: kančia ir skausmas neišvengiami, nuolatiniai, ir tai yra gyvenimo esmė. Nereikia to bijoti.
Didžiausia žmogaus vertybė – gyvenimas ir gyvybė, tačiau šių dienų visuomenei tenka nuolat priminti šias neįkainojamas vertybes. Katalikų Bažnyčios pozicija dėl žmogaus gyvybės visada buvo aiški ir vienareikšmiška – žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Tačiau šiais laikais vis akivaizdesnė tampa tendencija žmogaus gyvenimą prilyginti bet kokiam kitam vartojamam daiktui. Teigiama, kad žmogus yra savo gyvenimo savininkas bei šeimininkas ir gali, bei turi teisę to gyvenimo atsisakyti, kada jis tampa nebetinkamas. Bažnyčia tiki, kad gyvenimas skiriasi nuo visų kitų vartojamų produktų ar daiktų: gyvenimas kyla iš Dievo ir žmogus nėra jo savininkas, galintis elgtis kaip tinkamas. Gyvybę Dievas davė ir tik Jis ją gali atimti.
Nė vienas žmogus, savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį. Juk galiausiai mirtis turi nugalėti, nes mes jai priklausome nuo pat gimimo.